Bulvarinis skaitalas

Kai 1994 m. ekranuose pasirodė Q. Tarantino filmas „Bulvarinis skaitalas“, kino pasaulis skilo pusiau. Buvo neaišku, kaip vertinti šį kraujo upeliais pasruvusį filmą, kuriame blogiečiai kelia simpatiją. „Kas tai – talentinga parodija ar nevykęs trileris?“ – svarstė kritika.

Kanų festivalyje „Bulvarinis skaitalas“ pelnė „Auksinę palmės šakelę“, „Oskarą“ tegavo vieną – už scenarijų, FIPRESCI prezidentas Derekas Malcolmas filmą pavadino „pigiu trileriu“, tačiau daugumai jis tapo kultiniu. „Matyt, čia humoro jausmo klausimas ir dar – sugebėjimas atskirti novatoriškumą, kylantį iš pačių banaliausių dalykų“, – tuo metu rašė kino kritikas Saulius Macaitis.

Q. Tarantino savo kino mokytoju vadina prancūzų Naujosios bangos režisierių Jeaną-Lucą Godard’ą. Nenuostabu, kad filmai „Pamišėlis Pjero“ ir „Bulvarinis skaitalas“ neretai lyginami dėl keistos siužetinės dėlionės, tarsi prastas kino mechanikas būtų sumaišęs juostos dalis. Abiejuose filmuose drastiški kriminaliniai momentai parodijuojami, todėl žiaurumas tampa sąlyginis ir komiškas. (N-16)