Iš tiesų, jei ne įvairūs skraidantys objektai, – ne, nieko antgamtiška, tik drugeliai ir uodai, – bulgarų režisieriaus Andrejaus Paunovo filmai būtų kitokie. Kokie kitokie – tai jau tikimybių teorija, kuri galbūt sudomintų tų pačių filmų herojus – neeilinius, o kartu lengvai atpažįstamus, pasiryžusius keisti pasaulį ar tiesiog linkusius prisitaikyti, išlikti, pamiršti praeitį ir galiausiai pasiekti pažadėtąją šviesią ateitį... Nesvarbu, kad ji egzistuoja oro pilių pavidalu, formuojamu nenuilstančių entuziastų mintyse.

Juk panašiais principais remiantis kadaise buvo statomas ir komunizmas – niekas jo nematė, niekas neregėjo, o pasekmės jaučiamos iki šių dienų. Jos labiau tragiškos nei linksmos, nors A. Paunovas sugeba papasakoti dramatiškas istorijas šviesiai ir lengvai. Blogų naujienų galima pasiklausyti kasdien, įsijungus ar prisijungus prie informacijos srauto. Ir padejuoti galima, kaip įprasta šalyse, kurių gyventojai buvo pratinami ne galvoti, o paklusti ir laukti. Kai neliko, kam paklusti, atsivėrę platūs horizontai daugumai tapo paprasčiausia bedugne. Vieni pasinaudojo „naujomis galimybėmis“, kiti liko balansuoti ant pragarmės krašto. Būtent šie – balansuojantieji – domina A. Paunovą. Tie sistemos atmesti, socialiai pažeidžiami žmogeliai, kurių galvose kirba keisčiausi sumanymai. Tačiau kas pasakys, ar Georgijus Lulčevas, filmo „Georgijus ir drugeliai“ herojus, nėra šiuolaikinis Konstantinas Ciolkovskis ar Albertas Einsteinas? O gal greičiau romantiškasis Don Kichotas, kovojantis ne su vėjo malūnais, o su biurokratinio aparato tingumu ir sustabarėjimu? Jis įsitikinęs – neįprastos idėjos anksčiau ar vėliau atneša sėkmę. Režisierius tuo tarpu fiksuoja nevykusius bandymus pakeisti esamą padėtį, išsikapstyti iš žeminančio skurdo ir vargo, į kurį įklimpęs psichiatras, neurologas, kinų medicinos žinovas, administratorius, o apskritai sakant – svajotojas ir jo vadovaujami neįgaliųjų globos namai. Pasak direktoriaus, „pacientai nusipelnė gyventi žmogiškomis sąlygomis“, tačiau yra priversti laukti, kol persikels į jau prieš trejetą metų įrengtas patalpas, kurios dėl biurokratinių kliūčių stovi tuščios. Neįgalieji, prisiglaudę nutriušusiame XVI a. vienuolyne, – patys kaip Dievo mūkelės, vargu ar taip labai reikalingos ekonominės naudos ir verslumo principais besivadovaujančioje visuomenėje. Georgijus, kuris yra filmo protagonistas ir kartu pasakotojas, tikisi perorganizuoti ūkį taip, kad nebereikėtų priklausyti nuo pašalinių malonės. Pavyzdžiui, organizuoti fazanų medžiokles turtingiems turistams iš Vakarų. Arba rinkti sraiges. Arba auginti nutrijas. Bet gal geriau – šilkverpius, o gal geriau – stručius? O galbūt kepti duoną iš sojų diabetikams? Kol jis skrajoja tarp nuosekliai žlungančių projektų, pacientai racionaliai svarsto, kad už gautus pinigus būtų galima nusipirkti maisto: vaflių, sulčių ar dešros, kurios skonio jau seniai nepamena...

A. Paunovas nesiima eksploatuoti, atrodytų, itin palankios kankinystės ir nuskriaustųjų temos bei rodyti širdį draskančias scenas. Užuot virkdęs ir moralizavęs, jis leidžia juoktis ir spręsti patiems – ar tai, kas vyksta mums prieš akis, yra absurdiška komedija ar vis dėlto tragedija, perteikta balkanišku stiliumi? Kur yra riba, skirianti fantaziją nuo realybės, o genialumą nuo beprotybės? Ir kodėl tie nelemti skraidantys objektai – zanzare, kaip pasakytų italų pastorius, pabrėždamas zyziantį „zzz“, taip jaukia protus ir neduoda ramiai gyventi, rodos, niekuo nenusikaltusiems eiliniams neeilinių gabumų piliečiams?

Filme „Bėdos dėl uodų ir kitos istorijos“ šio ekologinio, socialinio ir politinio karnavalo dalyvių dar daugiau: miela pagyvenusi pora, apsiginklavusi dulkių siurbliu ir moraliniu aplombu; pianinų derintojas ir kompozitorius Todoras, atliekantis plataus repertuaro kūrinius; šokių mokytoja, gelbstinti nuo neveiklumo vietos jaunimą; šaudantys ir puotaujantys medžiotojai; praplaukiančius laivus skaičiuojantys žvejai Ivanas ir Petaras; kubietis Fernando Diazas, atvykęs ir užsilikęs dar nuo sovietų bendradarbiavimo programos dienų; buvęs miestelio meras, atidavęs jėgas liaudies labui ir gerovei. Ištisa plejada personažų, prisistatančių tiesiai prieš kamerą ir demonstruojančių – taip pat tiesiai prieš kamerą – savo gyvenimo trofėjus ir laimėjimus. Tarsi priiminėtų netikėtai užklydusius svečius ar dalyvautų komiškame realybės šou. Visiems nerimą kelia tik viena problema – uodai, be kurių Belenas, tykus Bulgarijos užkampis, būtų tiesiog „Dunojaus perlas“. O jei dar imtų veikti dešimtmečiais statoma ir nepastatoma atominė elektrinė... Reikalai iškart pasitaisytų... Žiūri ir galvoji: kokiais pesticidais ir kokia jėga kadaise – nors ne, visai neseniai – nupurškė žmonių protus? Neįprasta režisieriaus A. Paunovo pozicija kitąkart net trikdo – tarsi su žiūrovais būtų žaidžiamas dvigubas žaidimas, kuriame kiekviena, net pati paprasčiausia užuomina slepia keleriopą potekstę, o pakilus, pabrėžtinai optimistinis tonas kažkaip labai primena propagandinę retoriką. 



Kryptingai modeliuojamas požiūris verčia abejoti reprezentaciniais paviršiais, atidžiau pažvelgti į pernelyg anekdotišką tikrovę. Supranti, kad kažkas yra neišsakoma ar subtiliai nutylima – visai kaip „šviesią ateitį kūrusios“, bet, deja, nešlovingos praeities laikais. Surūdiję masyvūs kranai, palei apleistą gigantišką pastatą raudonai pražydusios aguonos, archyviniuose kino kadruose blykčiojantys nerūpestingo gyvenimo fragmentai ar mirties saloje tarp griuvėsių besiblaškantis arklys – jau gerokai „apkurtus“ nuo žodžių ir informacijos lavinos, ima skleistis pajautos, asociacijos ir toli gražu nežaismingi faktai. 1949–1959 m. jaukaus miestelio pašonėje veikė komunistų koncentracijos stovykla, kuri, pasak vieno verslo plėtros idėjas brandinančio Beleno piliečio, „vietos turizmui suteiktų egzotišką prieskonį“. Bet oficialus 1992 m. interviu su Julija Ružgeva, buvusia stovyklos sargybine, teisiama už žmogžudystes, egzotiško prieskonio tikrai nesuteikia. Šiurpas nueina nugara, prisiminus prakaulų veidą ir veriantį šėtonišką žvilgsnį. Iš kur tas žiaurumas? Nejau jis glūdi žmoguje, laukdamas patogios progos pasireikšti? Sugniuždo sielą ir vėl ramiai joje susirango? Nes budelė buvo ir motina – graži, gyvenimo džiaugsmu spinduliuojanti moteris. O virtuvėje besikrapštantis senukas jaunystėje darbavosi sovietiniam saugumui.

A. Paunovas leidžia daryti išvadas kitiems – stebintiems groteskišką ideologijų, režimų ir likimų teatrą. Laimei, jis palieka šiokią tokią viltį, plevenančią tarp dūžtančių iliuzijų ir realybės grimasų it Šostakovičiaus valsas ar baltas pesticidinis debesėlis, skirtas uodams naikinti.