Nuo 2010-05-02 iki 2010-05-06
Šio kūrėjo vardas mėgėjams lyg ir girdėtas (bent jau „Atlantic City“, 1980), o kad aiškiai nepakankamai – „Skalvija“ pabandys įrodyti, imdamasi palaipsniško Louis Malle‘io filmų retrospektyvos dėliojimo. „Atlantic City“ bei 1987-jų „Iki pasimatymo, vaikai“ (“Au revoir, les enfants”), šie du įžanginiai seansai tebūnie suprasti kaip gilios ir nepaprastai vertingos pažinties su daugelio tylių šedevrų autoriumi.
Nenuspėjami jo kūrybinio kelio vingiai privertė rašiusius apie jį varžytis dėl talpiausio jo vietos pasaulio kinematografe apibūdinimo. Kažkuris jų, apibendrinęs režisieriaus šuolius iš žemyno į žemyną, iš epochos į epochą, nuo kalnų viršūnių į vandenynų gelmes, ištarė – „šachmatų žirgas“. Francois Truffaut – išsireiškė trumpiau „husaras“. Taip ir paliko.
O pradėjo Louis Malle‘is, dvidešimtmetis Prancūzijos šiaurietis iš katalikiškos turtingos šeimos, nuo visiems netikėto panirimo į gelmes – tiesiogine žodžio prasme. Jis tapo Jacques-Yves Cousteau bendradarbiu dokumentiniame filme „Tylos pasaulis“ (1955), ir šis jaunučiam debiutantui pelnė iš karto ir „Aukso šakelę“ Kanuose, ir „Oskarą“. Sėkmė iš karto atvėrė taką į jo dievinamo Roberto Bressono filmavimo grupę, toji patirtis suteikė drąsos įveikti dar vieną. „Liftas į ešafotą“ („Ascenseur pour l'échafaud“, 1957) bei 1968-jų „Meilužiai“ („Les amants“), kritikų pavadinti „pirmąją tikrąją meilės naktimi prancūzų kine“, sutvirtino didžio jo talento reputaciją.
Louis Malle‘is geras dvi dešimtis filmų ir bemaž kiekvieną ženklina jo geba užčiuopti ir įvardinti išgyvenamų dienų skaudulius. Šitai išskiria 1974-jų „Liusjeną Lakombą“ („Lacombe Lucien”) – daugiabriaunį nacių kolaboranto atvaizdą, kaip, beje, autobiografinių bruožų turintį, Venecijos “Aukso liūtą” pelniusį šedervą „Iki pasimatymo, vaikai“ - Quentino Tarantino nesiliauja vadinęs svarbiausiuoju savo matytu filmu.
Louis Malle‘is dar pavadintas prancūzų kino Čechovu. Ką gi, daugelis triukšmingą šlovę pelniusių filmų kažkur pragaišo, jų kūrėjų vardai išbluko, jų atradimai ištasyti į visas puses, Jeano Renoiro “Žaidimo taisyklės” („La règle du jeu”) prilyginamas su 1990-jų „Milū gegužis“ („Milou en mai”), 1992-jų „Žlugimas“ („Damage” su Jeremy Ironsu ir Julliette Binoche), nekalbant apie šiemet JAV prisimintus ir nepaaiškinamą entuziazmą sukėlusius „Pietus su Andrė“ („My Dinner with Andre”, 1981) vis aikivaizdžiau susižiūri su ateities iššūkiais.
Nenuspėjami jo kūrybinio kelio vingiai privertė rašiusius apie jį varžytis dėl talpiausio jo vietos pasaulio kinematografe apibūdinimo. Kažkuris jų, apibendrinęs režisieriaus šuolius iš žemyno į žemyną, iš epochos į epochą, nuo kalnų viršūnių į vandenynų gelmes, ištarė – „šachmatų žirgas“. Francois Truffaut – išsireiškė trumpiau „husaras“. Taip ir paliko.
O pradėjo Louis Malle‘is, dvidešimtmetis Prancūzijos šiaurietis iš katalikiškos turtingos šeimos, nuo visiems netikėto panirimo į gelmes – tiesiogine žodžio prasme. Jis tapo Jacques-Yves Cousteau bendradarbiu dokumentiniame filme „Tylos pasaulis“ (1955), ir šis jaunučiam debiutantui pelnė iš karto ir „Aukso šakelę“ Kanuose, ir „Oskarą“. Sėkmė iš karto atvėrė taką į jo dievinamo Roberto Bressono filmavimo grupę, toji patirtis suteikė drąsos įveikti dar vieną. „Liftas į ešafotą“ („Ascenseur pour l'échafaud“, 1957) bei 1968-jų „Meilužiai“ („Les amants“), kritikų pavadinti „pirmąją tikrąją meilės naktimi prancūzų kine“, sutvirtino didžio jo talento reputaciją.
Louis Malle‘is geras dvi dešimtis filmų ir bemaž kiekvieną ženklina jo geba užčiuopti ir įvardinti išgyvenamų dienų skaudulius. Šitai išskiria 1974-jų „Liusjeną Lakombą“ („Lacombe Lucien”) – daugiabriaunį nacių kolaboranto atvaizdą, kaip, beje, autobiografinių bruožų turintį, Venecijos “Aukso liūtą” pelniusį šedervą „Iki pasimatymo, vaikai“ - Quentino Tarantino nesiliauja vadinęs svarbiausiuoju savo matytu filmu.
Louis Malle‘is dar pavadintas prancūzų kino Čechovu. Ką gi, daugelis triukšmingą šlovę pelniusių filmų kažkur pragaišo, jų kūrėjų vardai išbluko, jų atradimai ištasyti į visas puses, Jeano Renoiro “Žaidimo taisyklės” („La règle du jeu”) prilyginamas su 1990-jų „Milū gegužis“ („Milou en mai”), 1992-jų „Žlugimas“ („Damage” su Jeremy Ironsu ir Julliette Binoche), nekalbant apie šiemet JAV prisimintus ir nepaaiškinamą entuziazmą sukėlusius „Pietus su Andrė“ („My Dinner with Andre”, 1981) vis aikivaizdžiau susižiūri su ateities iššūkiais.
Fr. M.
Ciklas „Susitikimas su Louis Malle‘iu“
„Iki pasimatymo, vaikai”
“Au revoir, les enfants”
Rež. Louis Malle
Vaid. Gaspard Manesse, Raphael Fajto, Francine Racette, Stanislas Carre de Malberg
(drama, Prancūzija, Vokietija, 1987, rusų k., liet. subt.., 1.44)
2 d. – 20.40, 4 d. – 19.10, 6 d. – 17 val.
„Iki pasimatymo, vaikai”
“Au revoir, les enfants”
Rež. Louis Malle
Vaid. Gaspard Manesse, Raphael Fajto, Francine Racette, Stanislas Carre de Malberg
(drama, Prancūzija, Vokietija, 1987, rusų k., liet. subt.., 1.44)
2 d. – 20.40, 4 d. – 19.10, 6 d. – 17 val.
Autobiografinis filmas nukelia į 1944 m. Prancūzijos pietuose esančią uždarą karmelitų vienuolių vadovaujamą mokyklą. Dvylikametis Žiuljenas nesupranta, kodėl vienuoliai taip rūpinasi naujoku Žanu. Tik po gestapo apsilankymo jis pradeda suvokti Žano „kitoniškumą“.
Filmas pelnė net 21 tarptautinį prizą, buvo nominuotas „Oskarui“, prancūzai jį apdovanojo septyniais „Cezariais“.
Filmas pelnė net 21 tarptautinį prizą, buvo nominuotas „Oskarui“, prancūzai jį apdovanojo septyniais „Cezariais“.
„Atlantic City”
“Atlantic City”
Rež. Louis Malle
Vaid. Susan Sarandon, Burt Lancaster, Michel Piccoli, Kate Reid
(kriminalinė drama, Kanada, Prancūzija, 1980, rusų k., liet. subt., 1.45)
3 d. – 17 val., 5 d. – 19 val.
“Atlantic City”
Rež. Louis Malle
Vaid. Susan Sarandon, Burt Lancaster, Michel Piccoli, Kate Reid
(kriminalinė drama, Kanada, Prancūzija, 1980, rusų k., liet. subt., 1.45)
3 d. – 17 val., 5 d. – 19 val.
Pagyvenęs mafijozas Lu bando prisitaikyti prie lošimo miesto gyvenimo. Jis neabejingas jaunai kazino krupjė Salei, kurios vyras pavogė mafijos narkotikus. Nužudyto vyro grobis atiteko jo našlei. Dabar jai gresia mirtis. Lu nori apsaugoti Salę. Režisierius pasakoja ne kriminalinę, o meilės istoriją, tad filmas prisodrintas mirties ir neišsipildymo nuojautos.
