Nuo sausio 6 d. „Skalvijos“ kino centre pradėtas rodyti Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF’11) favoritas, prancūzų režisieriaus Pierro Thorretono filmas apie mados genijų Yves‘ą Saint Laurent‘ą.

 

Yves Saint Laurent: „Mada nublanksta, lieka tik stilius.“

 

Pierre Thoretton: „Manau, kad XX a. istorijoje buvo tik du mados milžinai: Coco Chanel ir Yves‘as Saint Laurent‘as.“

 

 

„Gyvenime kiekvienam žmogui reikia estetinės dvasios. Savąją aš kantriai medžiojau, persekiojau, kol galiausiai aptikau, tačiau prieš tai grūmiausi su sielvartu ir išgyvenau tikrą  pragarą. Aš pažinojau baimę ir kankinančią vienatvę, apgaulingą narkotikų bei trankviliantų paguodą, depresijos kalėjimą ir bepročių namus. O vieną dieną ėmiau ir iš viso to pakilau, kiek apakintas, bet pagaliau blaivus... Marcelis Prustas mane išmokė, kad ta gailesčio verta, bet kartu ir didinga jautrių žmonių šeima yra Žemės druska. Net nežinodamas, aš visuomet buvau šios šeimos nariu. Perėjus ugnį, ji man padėjo atgimti kūrybos rojuje, kur atradau tikrąjį save.“

Atsisveikindamas su mados pasauliu, taip kalbėjo vienas garsiausių mados guru - Yves‘as Saint Laurent‘as. Estetiką, apie kurią jis kalba, menininko gyvenime įkūnijo ne tik aukštosios mados etalonu tapę genialūs jo kūriniai, bet ir visą gyvenimą kaupta daugiau nei milijardo litų vertės meno kūrinių kolekcija.

Videomenininkas Pierras Thorrettonas praėjus metams po Laurent‘o mirties, dokumentinį filmą fokusuoja į dvi menininko gyvenimo aistras – meną ir meilę ilgamečiam gyvenimo ir verslo partneriui Pierrui Bergé, su kuriuo jį siejo 30 metų trukęs romanas ir dar 20 metų trukusi artima bičiulystė. Kamera lėtai slenka Laurent‘o kolekcijos kūrinių paviršiais, tarytum dar kartą su meile juos apžiūrinėtų gyva paties dizainerio dvasia. 

Bergé savo draugą apibūdina kaip chroniškai depresuojantį, jautrų eruditą, nepasirūpinantį savimi. Jo genijaus esmė slypėjo kūrybinėje strategijoje save apsupti gražiais daiktais, ir iš jų semtis įkvėpimo kūrybai ir gyvenimui. Laurent‘as neįsivaizdavo savęs be sukauptos meno kolekcijos, kaip ir kolekcija, parduota aukcione, nustojo egzistuoti po šeimininko mirties.

Filmas neria gilyn į jautrią ir sudėtingą elegancijos arbitro asmenybę. Jis - vienišas darboholikas ir skandalingas elito dalyvis, visuomet  priklausęs nuo meilės, meno ir narkotikų. Laurent‘as buvo „Prarastojo laiko beieškant“ gerbėjas ir savo gyvenimu leido suprasti, kad jis visuomet ieškojo visą nuskaidrinančio „Prustiškojo momento“. Matyt todėl gyvenimo pabaigoje hedonistinį žvaigždės gyvenimą jis iškeitė į tylią vienatvę.