Tizza Covi: Filmo kūrime mus labiausiai domina autentiškumas. Tačiau neįmanoma atkurti tiksliai to, ką mes gauname iš realybės. Kuriant dokumentiką, mus varžė negalėjimas režisuoti įvykių. Filmuose „Babooska“ ir „Mažylė“ dirbome su žmonėmis, kurie buvo visiškai natūralūs prieš kamerą. Tai mums ir padėjo suderinti du žanrus.

 

 

Tizza Covi: Pati (Patrizia Gerardi) mes pažįstame jau labai seniai, ir manėme, kad jos balsas ir elgesys puikiai įkūnijo mūsų dievinamąja Anna Magnani. Ji yra labai ekspresyvi asmenybė. Filmuojat Pati teko šiek tiek save tramdyti, tačiau ji labai džiaugiasi, kad gavo vaidmenį filme. Į cirko gyvenimą mes įpūtėme visiškai naujų vėjų. Filmą kūrėme žiemą, kai paprastai ten viskas būna apmirę. Gyvenome vagonėliuose kartu su trupe, žaisdavome kortomis ir kauliukais, eidavome kartu į picerijas. Mūsų buvimas užpildė jų laukimo periodą, nes žiemą cirko artistai užsiima tik repeticijomis ir ruošimuisi vasaros pasirodymams.

Rainer Frimmel: Norėčiau pridėti tik tiek, kad Pati ir Valteris (Walter Sabbel) yra labai stipri pora. Tačiau taip pat jie ir be galo skirtingi. Šis aspektas, turbūt, mus labiausiai sužavėjo.

 

 

Tizza Covi: Mūsų parašyta istorija turėjo labai konkrečią pradžią ir pabaigą. Dialogai nebuvo parašyti. Likus valandai prieš filmavimą, mes trumpai aptardavome su Pati, Valteriu ir Tairo (Tairo Caroli), kokias scenas esame suplanavę ir apie ką turėtų būti šnekama. Patys dialogai ir veiksmų seka buvo aktorių darbas. Vienas sunkumas - o mes to nesitikėjome - įvyko filmo viduryje, kur norėjome įterpti dokumentinę sceną iš jų kasdienio gyvenimo. Nufilmavome daug gražių kadrų ir tik vėliau pasirodė, jog ta medžiaga yra pernelyg toli mažosios mergaitės istorijos, taigi nuo tol filmavimo planai gerokai pakito. Apskritai, esame laimingi, kad galėjome kurti pagal laisvą scenarijų ir nebuvo griežto proceso plano. Juk patys gražiausi dalykai gimsta spontaniškai, o ypač, kai filmavime dalyvauja vaikai.

 

 

Tizza Covi:  Kai pradėjome filmuoti, Asiai (Asia Crippa)  dar nebuvo dviejų. Tačiau mūsų filmavimo grupė ir pats procesas buvo absoliučiai kitokie nei įprasta filmuojant. Raineris dirbo su kamera, aš rūpinausi garsu. Žinoma, vaikams prireikė laiko: ilgai teko pratinti Asią, kad ji užmigtų ant mano rankų. Tada teko ją pripratinti prie Pati ir gyvenimo vagonėlyje. Vėliau  paėmę į rankas kamerą ir garso aparatūrą, mes stengdavomės nesutrikdyti įprastos atmosferos. Manau, mūsų filmavimo stilius yra idealus dirbant su vaikais.

Reiner Frimmel: Mums labai pasisekė, kad Asios tėvai visiškai pasitikėjo mumis. Jų net nebūdavo aikštelėje, tai būtų trukdę filmavimui. Žinoma, geriausi dalykai įvykdavo spontaniškai. Asios amžiaus vaikui, sakymas ką turi daryti, manau, neveiktų. Todėl mes stengdavomės prisitaikyti prie to, kaip ji elgiasi filmavimo metu, kad galėtume esamą situaciją pritaikyti filmui.

 

Tizza Covi: Dar vienas mums labai svarbus dalykas filme - vienas kito palaikymas. Filmo herojų gyvenime svarbiausias dalykas yra pagalba vienas kitam. Mes siekėme parodyti kitokią visuomenę.

Rainer Frimmel: Vaikystė iš tiesų yra labai svarbi tema mūsų filme. Tairo vaikystė ir įvaikinimas labai sudėtingi. Po tėvų skyrybų jam buvo vos treji. Tai, žinoma, buvo iššūkis, tačiau jam pavyko surasti naują šeimą. Filmas yra apie tai, kaip iš mažų dalykų galime sukurti savo pasaulį, namus.

 

Tizza Covi: Amžinas geras oras Italijoje tėra visuotinė klišė. Mes norėjome pavaizduoti realistiškesnę šalį.

Rainer Frimmel: Tačiau nesistengėme sukurti depresyvaus filmo.

Tizza Covi: Neužrašytas scenarijus ir laisvi kūrybos principai leidžia kurti situacijų komedijas. Tragiški įvykiai neretai virsdavo juokingais.

 

 

Rainer Frimmel: Norėjome, kad filme atsirastų cirko elementai. Kalbu apie apsilankymą Tairo tėčio cirke, magą su raudonais kamuoliukais arba triuką su popieriniu maišeliu. Visur yra dingimo motyvas. Dingus kamuoliukui, mes girdime kaip jis nukrenta į krepšį. Kai žaidimų aikštelėje susitinka užsienio darbininkai, kamuoliukai pradingsta ir atsiranda kažkur kitur. Tai gali būti suvokiama kaip užuomina į Asios istoriją, kai mergaitė staiga atsiduria Pati gyvenime, ir vėl dingsta. Tuo pačiu mes paliekame istoriją su labai atvira pabaiga.

 

 

Rainer Frimmel: Sunkumų iš ties kildavo, filmavome 16 mm juosta, su rankine kamera. Tai leido laisviau judėti, tačiau kildavo kitų problemų - apšvietimas mažoje erdvėje su ribotais energijos resursais. Tačiau manau, kad pavyko sukurti sklandų ir vientisą „Mažylės“ vaizdą, kamera retai kada juda. Lyginant su „Babooska“, „Mažylės“ ritmas daug dinamiškesnis, ne tiek daug ilgų kadrų. Kiekvienas filmas –  tai žingsnis į priekį, filmavimo stiliaus tobulinimas.

Tizza Covi: Mes esam kokybės fanatikai, taigi tai nustelbia techninius aspektus.

 

Tizza Covi: Taip. Visas filmo biudžetas tesiekė 150,000 eurų. Didesni biudžetai varžo laisvę, kurios mums tikrai reikėjo. Dirbti pagal griežtą planą reikštų atsisakyti filmavimo džiaugsmo. Mūsų komandoje visi būdavo entuziastingai nusiteikę bendradarbiauti, tai ir stūmė mus pirmyn. Kitas projektas bus su labai talentingu aktoriumi Phillipu Hochmairu, kuris jau spėjo prisipažinti nerimaująs dėl mažų sąnaudų. Tačiau toks nuoširdumas sako, kad komandoje  nėra grynai formalių santykių, visiems rūpi procesas ir jo rezultatas.

Rainer Frimmel: Žinoma, kad mažas biudžetas riboja. Tai ypač juntama postprodukcijos etape. Kai nėra galimybių filmui panaudoti geriausių priemonių, bet nemanau, kad filmas turėtų  nepasisekti dėl mažo biudžeto. Norėčiau ir toliau taip kurti.

 

 

Rainer Frimmel: Tizza yra puiki montuotoja, ji sugeba išmesti epizodus, kurių aš niekaip negalėčiau.

Tizza Covi: Medžiagos turėjome ne itin daug – apie 20 valandų. Tačiau teko iškirpti daugybę nuostabių kadrų, nes jie buvo pernelyg nutolę nuo mergaitės istorijos. Tikiuosi kitame filme, mes pasimokysime, ir filmuosime tai, kas glaudžiai siejasi su pagrindine linija. Bet „Mažylėje“ vis dėlto leidome sau šiek tiek nukrypimų. Scena su istorijos pamoka ir vaškinėmis figūromis yra nuoroda į paskutinį Musolinio susitikimą.

 

 

Tizza Covi: Manau, kad nuostabiausi dalykai yra ne tie, kurie jau įvykę, o tie, kurie vyksta. Mano mintys jau sukasi apie naują projektą. Reineris visuomet svajojo sukurti filmą apie Vieną, tačiau aš manau, kad rasti originalų būdą priartėti prie miesto - nėra lengva. Ypač kai apie jį jau tiek daug sukurta.