Kino centras „Skalvija“ jau ketvirtą kartą kino mylėtojus kviečia susipažinti su reikšminga kino pasaulio asmenybe. Šį kartą tai iš Meksikos kilęs operatorius Rodrigo Prieto. Jis gimė 1965 m. šeimoje, nieko bendra neturinčia su kinu. Senelis buvo žymus šalies politikas, tėvas oreivis. Kelią į kiną Prieto rado pats. Būdamas dešimties, su draugu sugalvojo sukurti trumpą filmuką Helovino vakarėlyje. Taip su 8mm kamera ir prasidėjo vieno iš ryškiausių pasaulio operatorių kūrybinis kelias. Nuo to laiko Prieto pasaulį mato pro objektyvo skylutę. Jaunystėje dirbo asistentu žymios meksikiečių mados fotografės Nadine Markova studijoje. Pirmoji pažintis su kompozicija, profesionaliu apšvietimu ir pirmieji bandymai filmuoti buvo gera praktika prieš studijas Meksikos kino meno mokykloje (Centro de Capacitación Cinematográfica). Studijų metais jis nufilmavo pirmąjį savo vaidybinį filmą (El Jugador 1991 m.). Išties, Prieto filmografijos sąrašas pakankamai ilgas.
Natūralu, kad ankstyvoji kūryba visai kitokia, joje labai ryški margaspalvė meksikietiško kino tradicija, o tokios stiliaus ypatybės kaip išskirtinis, blausus apšvietimas, iš ko mes jį atpažįstame pastarojo dešimtmečio filmuose, dar nesusiformavę, tačiau tai, kad Prieto talentingas, jo gimtosios šalies festivalių žiuri netruko pastebėti. Jau 1996 m. jis pelnė pirmą prizą už filmą Sobrenatural. Vėliau reikšmingi jo darbai - Un embrujo (1998), Fibra óptica (1998), Amores perros (2000). Pastarasis buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas. Operatoriaus darbas įvertintas svarbiausiu Meksikos kino meno apdovanojimuose (Ariel Awards, Mexico). Šis filmas buvo sėkmingo bendradarbiavimo su dabar jau vienu žymiausių, taip pat iš Meksikos kilusiu režisieriumi Alejandro González Iñárritu (filmai: 21 Grams (2003), Babel (2006)).
Kitas filmas prisidėjęs prie jo populiarumo augimo, buvo išraiškinga biografinė drama apie meksikiečių tapytoją Fridą Kahlo (rež. Julie Taymor Frida (2002)). Temperamentingą asmenybę operatorius pabrėžė, drąsiai derindamas itin ryškias spalvas su svajingais, jaukiais sepijos atspalviais. Išties, Frida - be galo vizualus filmas, pasakojantis ne vieną istoriją. Meksikos miestai ir gamta, žmonių būdas, aiški politinė pozicija – visa tai labai artima Prieto. Filme matome Meksiką meksikiečio žvilgsniu. Neveltui menininkas viename interviu paklaustas kaip atsirenka filmus, kuriuos nori filmuoti, atsakė, kad svarbiausia jog scenarijuje būtų kažkas, kas jam artima, kažkas, ką jis jaučia esant teisinga. Vėliau Curtis Hansonas pakvietė Prieto filmuoti 8 Mile (2002). Šį darbą gavo ne iš karto, nors operatoriaus profesionalumas jau buvo įrodytas. Peržiūrėjęs daugelį ankstyvojo periodo filmų, kur ryški aštunto dešimtmečio estetika, abejojo operatoriaus gebėjimu perteikti šiurkščią atmosferą, žinoma, galiausiai buvo įtikintas. Rezultatas puikus, filmas sulaukė didelės sėkmės, o jį žiūrint, rodos tikrai jauti iš kiekvieno šaligatvio tarpo besistiebiančias piktžoles. Su kitu žymiu amerikiečių režisieriumi Spike Lee bendradarbiavo kuriant filmą 25th Hour (2002). Su režisieriumi Oliveriu Stone‘u Prieto sukūrė daugiausiai filmų (Comandante (2003), Persona Non Grata (2003), Looking for Fidel (2004), Alexander (2004)). Šis bendradarbiavimas operatoriui suteikė ne vieną progą išmėginti savo prefesines galimybes ir išmėginti kurti dokumentiką.
2005-ieji – didžiausią šlovę atnešę metai operatoriui Prieto. Tada jis susipažino su Angu Lee. Tris „Oskarus“ ir galybę kitų prestižinių apdovanojimų pelnė filmas Brokeback Mountain (2005). Prieto kūrybos istorijoje tai yra aukščiausiai įvertintas darbas. Verta paminėti, kad tai buvo daugiau nei nominacija „Oskarui“ už geriausią operatoriaus darbą. Jis buvo nominuotas ir daugelyje reikšmingiausių pasaulio konkursų, pelnė ir kritikų pripažinimą (PFCS Award, FFCC Award).
Kad ir kokie nuostabūs atrodo Prieto rezultatai, pats operatorius didžiausia laime įvardija galimybę bendrauti ir bendradarbiauti su įdomiais, skirtingų požiūrių ir kūrybos principų žmonėmis, iš kurių gali kažko pasisemti, patobulėti. Maloniau už filmavimą jam yra priešprodukcinis ieškojimų procesas. Prieto visada labai atsakingai renkasi scenarijus, dažnai net nebaigia skaityti, jei jaučia, kad tokio filmo pats nerežisuotų. Taip pat svarbus ir žanras. Vesterno jis sako, niekad nepasirinktų, nors scenarijus būtų puikiai parašytas. Prieto labai vertina bendradarbiavimą. Šiam operatoriui nuostabiausi momentai, kada režisierius ir operatorius, kiekvienas su savo atskiromis idėjomis, pradeda jas lipdyti į vieną bendrą filmo viziją. Prieto - principingas operatorius. Jei jaučia, kad kažkas negerai, kalba, diskutuoja, tačiau pripažįsta, kad svarbiausia vis dėlto yra režisieriaus nuomonė. Prieto žavisi A. Lee subjektyviu charakterių vaizdavimu, aistra darbui ir griežtumu aikštelėje. Visai kitaip dirba filmo Frida režisierė Julie Taymor, suteikiant operatoriui neribotą laisvę. Prieto džiaugiasi, kad kiekvienas naujas filmas tai sugrįžimas į kino mokyklą. Visa jo kūryba pagrįsta eksperimentu, vaizdinės medžiagos studijavimu. Filmo Babel (2006) stilistikos idėja gimė vartant fotografės Lauros Lesinsky albumą. Per pirmąjį susitikimą su Alejandro Iñárritu abu atsinešė tą patį albumą, tad jokių abejonių dėl sprendimo teisingumo nebuvo. Taip būna, pradedant kiekvieną naują filmą - daugybė dailės ir fotografijos albumų, kronikinės medžiagos, literatūros, kelionių. Bet būtent tokį procesą, kada po truputėlį atrandama, kokia bus filmo faktūra, kompozicija, spalvos, apšvietimas, Prieto ir įvardija kaip kūrybos džiaugsmą.
Prieto sako, kad operatoriai yra privilegijuoti kino pasaulyje, nes filmą pamato dar prieš premjerą ir iš pačios geriausios vietos – pro objektyvo skylutę. Jis prisipažįsta, kad kartais emocijos scenoje būna tokios tikros ir gilios, kad momentas, kada veiksmas įsiurbia į filmo erdvę, ateina nepastebėtas.
Natūralu, kad ankstyvoji kūryba visai kitokia, joje labai ryški margaspalvė meksikietiško kino tradicija, o tokios stiliaus ypatybės kaip išskirtinis, blausus apšvietimas, iš ko mes jį atpažįstame pastarojo dešimtmečio filmuose, dar nesusiformavę, tačiau tai, kad Prieto talentingas, jo gimtosios šalies festivalių žiuri netruko pastebėti. Jau 1996 m. jis pelnė pirmą prizą už filmą Sobrenatural. Vėliau reikšmingi jo darbai - Un embrujo (1998), Fibra óptica (1998), Amores perros (2000). Pastarasis buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas. Operatoriaus darbas įvertintas svarbiausiu Meksikos kino meno apdovanojimuose (Ariel Awards, Mexico). Šis filmas buvo sėkmingo bendradarbiavimo su dabar jau vienu žymiausių, taip pat iš Meksikos kilusiu režisieriumi Alejandro González Iñárritu (filmai: 21 Grams (2003), Babel (2006)).
Kitas filmas prisidėjęs prie jo populiarumo augimo, buvo išraiškinga biografinė drama apie meksikiečių tapytoją Fridą Kahlo (rež. Julie Taymor Frida (2002)). Temperamentingą asmenybę operatorius pabrėžė, drąsiai derindamas itin ryškias spalvas su svajingais, jaukiais sepijos atspalviais. Išties, Frida - be galo vizualus filmas, pasakojantis ne vieną istoriją. Meksikos miestai ir gamta, žmonių būdas, aiški politinė pozicija – visa tai labai artima Prieto. Filme matome Meksiką meksikiečio žvilgsniu. Neveltui menininkas viename interviu paklaustas kaip atsirenka filmus, kuriuos nori filmuoti, atsakė, kad svarbiausia jog scenarijuje būtų kažkas, kas jam artima, kažkas, ką jis jaučia esant teisinga. Vėliau Curtis Hansonas pakvietė Prieto filmuoti 8 Mile (2002). Šį darbą gavo ne iš karto, nors operatoriaus profesionalumas jau buvo įrodytas. Peržiūrėjęs daugelį ankstyvojo periodo filmų, kur ryški aštunto dešimtmečio estetika, abejojo operatoriaus gebėjimu perteikti šiurkščią atmosferą, žinoma, galiausiai buvo įtikintas. Rezultatas puikus, filmas sulaukė didelės sėkmės, o jį žiūrint, rodos tikrai jauti iš kiekvieno šaligatvio tarpo besistiebiančias piktžoles. Su kitu žymiu amerikiečių režisieriumi Spike Lee bendradarbiavo kuriant filmą 25th Hour (2002). Su režisieriumi Oliveriu Stone‘u Prieto sukūrė daugiausiai filmų (Comandante (2003), Persona Non Grata (2003), Looking for Fidel (2004), Alexander (2004)). Šis bendradarbiavimas operatoriui suteikė ne vieną progą išmėginti savo prefesines galimybes ir išmėginti kurti dokumentiką.
2005-ieji – didžiausią šlovę atnešę metai operatoriui Prieto. Tada jis susipažino su Angu Lee. Tris „Oskarus“ ir galybę kitų prestižinių apdovanojimų pelnė filmas Brokeback Mountain (2005). Prieto kūrybos istorijoje tai yra aukščiausiai įvertintas darbas. Verta paminėti, kad tai buvo daugiau nei nominacija „Oskarui“ už geriausią operatoriaus darbą. Jis buvo nominuotas ir daugelyje reikšmingiausių pasaulio konkursų, pelnė ir kritikų pripažinimą (PFCS Award, FFCC Award).
Kad ir kokie nuostabūs atrodo Prieto rezultatai, pats operatorius didžiausia laime įvardija galimybę bendrauti ir bendradarbiauti su įdomiais, skirtingų požiūrių ir kūrybos principų žmonėmis, iš kurių gali kažko pasisemti, patobulėti. Maloniau už filmavimą jam yra priešprodukcinis ieškojimų procesas. Prieto visada labai atsakingai renkasi scenarijus, dažnai net nebaigia skaityti, jei jaučia, kad tokio filmo pats nerežisuotų. Taip pat svarbus ir žanras. Vesterno jis sako, niekad nepasirinktų, nors scenarijus būtų puikiai parašytas. Prieto labai vertina bendradarbiavimą. Šiam operatoriui nuostabiausi momentai, kada režisierius ir operatorius, kiekvienas su savo atskiromis idėjomis, pradeda jas lipdyti į vieną bendrą filmo viziją. Prieto - principingas operatorius. Jei jaučia, kad kažkas negerai, kalba, diskutuoja, tačiau pripažįsta, kad svarbiausia vis dėlto yra režisieriaus nuomonė. Prieto žavisi A. Lee subjektyviu charakterių vaizdavimu, aistra darbui ir griežtumu aikštelėje. Visai kitaip dirba filmo Frida režisierė Julie Taymor, suteikiant operatoriui neribotą laisvę. Prieto džiaugiasi, kad kiekvienas naujas filmas tai sugrįžimas į kino mokyklą. Visa jo kūryba pagrįsta eksperimentu, vaizdinės medžiagos studijavimu. Filmo Babel (2006) stilistikos idėja gimė vartant fotografės Lauros Lesinsky albumą. Per pirmąjį susitikimą su Alejandro Iñárritu abu atsinešė tą patį albumą, tad jokių abejonių dėl sprendimo teisingumo nebuvo. Taip būna, pradedant kiekvieną naują filmą - daugybė dailės ir fotografijos albumų, kronikinės medžiagos, literatūros, kelionių. Bet būtent tokį procesą, kada po truputėlį atrandama, kokia bus filmo faktūra, kompozicija, spalvos, apšvietimas, Prieto ir įvardija kaip kūrybos džiaugsmą.
Prieto sako, kad operatoriai yra privilegijuoti kino pasaulyje, nes filmą pamato dar prieš premjerą ir iš pačios geriausios vietos – pro objektyvo skylutę. Jis prisipažįsta, kad kartais emocijos scenoje būna tokios tikros ir gilios, kad momentas, kada veiksmas įsiurbia į filmo erdvę, ateina nepastebėtas.
Aistė Račaitytė
