Šį kartą cikle „Tikrovės alchemikai“ (gegužės 10–20 d.) pristatoma australų kilmės aktorė Cate Blanchett daug kartų nominuota ir sykį apdovanota „Oskaru“. Blanchett karjera tarsi pasidalinusi tarp dviejų vaidybos kraštutinumų – kino ir teatro, tačiau tai netrukdo kalbėti apie jos kūrybinį vientisumą. Teatro pagrindai jos vaidmenims kine suteikia profesionalumo ir originalumo.

Blanchett pažintis su aktoryste pirmiau užsimezgė teatro scenoje. 1992 m. Australijos teatre - „Sydney Theatre Company“. Vėliau šį teatrą paliko dešimtmečiui, skirdama visą laiką kinui ir keliems projektams Londono teatre. Tačiau 2004 m. kartu su scenaristu ir režisieriumi vyru Andrew Uptonu sugrįžo į Sidnėjų ir abu tapo teatro meno vadovais.

Nors Blanchett niekada nesvarsto, kas jai svarbiau - kinas ar teatras, tačiau pabrėžia, kad ir ten, ir ten jos pačios nebelieka. Aktorei įdomiau jos kuriami vaidmenys, o ne ji pati. Prieš filmavimus jos kambario grindys būna nuklotos gausybe lapų su paveikslėliais, kadruotėmis, nuotraukomis ir pastabomis. Pavyzdžiui, ruošiantis vaidmeniui, 24 valandas per parą skambėjo Bobo Dylano dainos (filmui „Manęs čia nėra“) arba žemas Katharine Hepburn balsas (filmui „Aviatorius“). Kiekvienas jos sukurtas charakteris yra visiškai kitoks. Rinkdamasi vaidmenį, aktorė niekada negalvoja, ar šis personažas atitinka ją, Blanchett rūpi, ką turi padaryti pati, kad atitiktų tą charakterį. Be stropaus darbo, ji pasikliauja intuicija, improvizuoja. Kalbėdama apie vaidybą teatro scenoje, ji pabrėžia žiūrovų masiškumo svarbą. Anot aktorės, tai kaip bendra malda, arba galingos roko grupės koncertas, kur buvimas minioje yra labai svarbus dalykas, suteikiantis papildomų prasmių. Aktorius ir žiūrovas esti tuo pačiu metu šalia vienas kito, kartu pereina tiltą nuo kasdienio gyvenimo iki vaidinimo realybės, tada jie jaučia vienas kito kvėpavimą. Blanchet myli teatrą, o ypač šokį, kur kūno kalbos netrikdo žodžiai ar vaidyba, šokyje yra tikras gyvenimas.

Blanchett teigia, kad kuriamuose personažuose jos nebelieka, tačiau įdomu, kiek jų lieka pačioje aktorėje ir kaip tai keičia jos pasaulėjautą? Įdomu peržvelgti jos sukurtų vaidmenų teatre ir kine paletę: scenoje ji vaidino Ofeliją, Elektrą, Heda Gabler ir Blanšą. Visos jos – moterys, pasižyminčios ypač ryškiais charakteriais, kur dera stiprybė, ryžtas ir moteriškas trapumas. Kine ji buvo karalienė Elžbieta, šnipė, mokytoja, nimfa, mylinti žmona. Tačiau kaip kino aktorei, turbūt, reikšmingiausias vaidmuo visgi buvo Martino Scoresesses fime „Aviatorius“ kur ji įkūnijo daugiausiai „Oskarų“ kino istorijoje pelniusią aktorę Katharine Hepburn. Blanchett prisipažįsta, kad šis vaidmuo buvo labiausiai bauginantis, nes su juo ji stojo prieš milžinišką Holivudo žvaigždės gerbėjų auditoriją, kurie nebūtų pakentę prasto jų numylėtinės įkūnijimo. Be to, filme atkuriamas aktorės gyvenimo etapas buvo išskirtinis, kada Hepburn buvo ne savo šlovės viršūnėje, o apleista kino režisierių ir savo fanų. Sukurti pasaulinės šlovės aktorę, jos nuosmukio momentu nebuvo paprasta. Nuostabu, kad už šią rolę ir pati Blanchett buvo įvertinta „Oskaru“ už geriausią antro plano vaidmenį.

Gegužės 10–20 d. „Skalvijos“ kino centre, cikle „Tikrovė alchemikai“ bus parodyti filmai, kuriuose Blanchett sukūrė pagrindinius ir epizodinius vaidmenis, tačiau abiem atvejais jos talentinga vaidyba neliks nepastebėta.

 

Reikšmingesnių aktorės vaidmenų sąrašas:

1998 m. „Elžbieta“, rež. Shekhar Kapur

1999 m. „Talentingasis misteris Riplis“, rež. Anthony Minghella

2000 m. „Vyro ašaros“, rež. Sally Potter

2001 m. „Uosto naujienos“, rež. Lasse Hallström

2001-2003 m. Žiedų valdovo trilogija, rež. Peter Jackson

2002 m. „Dangus“, rež. Tom Tykwer

2003 m. „Kava ir cigaretės“, rež. Jim Jarmush

2004 m. „Aviatorius“, rež. Martin Scorsese

2006 m. „Babelis“, rež. Alejandro González Iñárritu

2006 m. „Gerasis vokietis“, rež. Steven Soderbergh

2006 m. „Skandalo užrašai“ rež. Richard Eyre

2007 m. „Elžbieta: aukso amžius“, rež. Shekhar Kapur

2007 m. „Manęs čia nėra“, rež. Todd Haynes

2008 m. „Keista Bendžamino Batono istorija“, rež. David Fincher

2010 m. „Robinas Hudas“, rež. Ridley Scott