Gegužės 21-25 d. ir birželio 25,26 d. rengiamas 10-asis tarptautinis festivalis Naujosios dramos akcija pristatys programą „Dekalogas”: dabar“. Ją inspiravo šįmet sukankantys 20 metų garsiajai Krzystofo Kiéslowskio televizijos filmų serijai „Dekalogas“. Dešimt filmų, sukurtų pagal dekalogo įsakymus, tapo reikšmingu tuometinio laikmečio kultūros ir visuomenės įvykiu ne vien Lenkijoje, bet daugelyje sovietmetį išgyvenusių Rytų ir Vidurio Europos šalių. Praėję 20 metų nėra tik filmo jubiliejus – tai visiškai naujos epochos ir visuomenės formavimosi laikotarpis. Ką jai reiškia dekalogo tiesos? Kokia jų vertė šiuolaikinėje kultūroje?

NDA’08 programą pradės „Dekalogo” retrospektyva ir paroda „Krzystofas Kiéslowskis. Ženklai ir atmintis“. Parodą, skirtą paminėti dešimtmečiui nuo Kiéslowskio mirties, 2006 metais parengė Lodzės kino muziejus specialiai Berlyno kino festivaliui. Į „Dekalogo” retrospektyvos ir parodos atidarymą atvyks Kiéslowskio bendražygis Krzystofas Piesiewiczius.

NDA’08 programoje pristatomi spektakliai atspindės skirtingas dekalogo refleksijas šiuolaikinėje kultūroje. Šių metų festivalis sieks atskleisti intriguojantį dialogą tarp Kiéslowskio ir skirtingų kartų mūsų dienų Europos kultūros avangardo asmenybių – režisierių Johano Simonso (Belgija), Armino Petraso (Vokietija) bei rašytojų Michelio Houellebecqo (Prancūzija) ir Dorotos Maslowskos (Lenkija).

Čia publikuojami Krzystofo Kiéslowskio atsiminimai apie „Dekalogo” kūrimo procesą ne tik sužadina netolimų istorinių įvykių prisiminimus, bet ir liudija jį įkvėpusių minčių aktualumą šiandien. Kaip ir pats „Dekalogo” filmų ciklas, visiškai nepasenęs ir apeliuojantis į šiandieninį žmogų nepriklausomai nuo jo politinių pažiūrų ar gyvenimo standartų.
A.L.

***************

Tikiu, kad likimas daug ką lemia visų mūsų gyvenimuose, ir mano taip pat. Žmogus gali pasirinkti gyvenimo kelią. Bet siekiant suvokti savo dabartinę situaciją, būtina mintyse perbėgti visą gyvenimą ir atskirti tai, kas jame buvo neišvengiama nuo to, kas įvyko laisva valia arba atsitiktinumo dėka. 

Tik baigęs Lodzes kino mokyklą, pradėjau daryti dokumetinius filmus. Man patiko dokumentinė forma ir tikėjau, kad ji gali paaiškinti pasaulį. Dvylika metų kūriau filmus apie tokį gyvenimą, koks egzistavo tikrovėje, bet ne vaizduotėje. Visiškai natūralu, jog kai 1981 metais buvo paskelbtas karo stovis, norėjau filmuoti tankus, slaptus naujienų pranešimus ir antikomunistinius užrašus ant sienų. Griežtos bausmės laukdavo už tokią veiklą. Siekiau įsinešti kamerą į teismo sales, kur bausmės būdavo skelbiamos, vildamasis nufilmuoti teisėjų ir nuteistųjų veidus. Gauti tam leidimą pavyko tik 1982-ųjų rugpjūtį.

Teismo salėje kino kamera buvo sutikta šaltai; ji atrodė kaip liudytojas su ypač ilga atmintimi. Teisėjai negalėjo iki galo suprasti mano intencijų, o advokatai ir jų klientai tikriausiai įtarė, kad dirbu susikompromitavusiai valstybės kontroliuojamos televizijos institucijai, ir vengė bendradarbiauti. Bet tai tęsėsi neilgai. Vos po kelių dienų advokatai pastebėjo, kad kol kamera fiksavo teismo procesą, nebuvo skelbiama įkalinimo bausmės, arba teisėjai ją atidėdavo. Tai galima paaiškinti paprastai. Teisėjai išsigando, kad kino juostoje įamžinti jų veidai skelbiant neteisėtą nuosprendį kada nors gali tapti įkalčiu prieš juos pačius. Advokatai pradėjo iš anksto man pasakoti savo klientų bylas, tikėdamiesi, kad jie išsisuks su mažesne bausme. Kamera teismo salėje jiems tapo pageidaujama. Kol tai oficialiai buvo leidžiama, teismo salėje pasistatydavau iškart dvi kameras net nesirūpindamas, ar jose yra kino juostos. Nieko nuostabaus, kad po kiek laiko filmavimai buvo uždrausti. Taip ir nesukūriau filmo, nes, nepaisant dalyvavimo keliuose teismo procesuose, neužfiksavai nei vieno įkalinimojo nuosprendžio. Vienas iš advokatų, greitai supratusių kameros funkciją teismo salėje, buvo Krzystofas Piesiewiczius.            

Po dviejų metų ketinau sukurti filmą remiantis teisme įgyta patirtimi. Nežinojau beveik nieko apie politinių bylų teisines painiavas, ir pagalvojau apie Piesiewiczių. Kartu parašėme scenarijų filmui „Be pabaigos“ ir tapome draugais. Filmas buvo sutiktas atšiauriai. Valdžia buvo įsiutusi; partijos dienraštis „Trybuna Liudu“ rašė, kad tai yra „instruktažas pogrindžiui“ ir dėl grynai piktavališkų priežasčių filmas buvo blogai rodomas. Politinei opozicijai filmas pasirodė kompromisinis ir svetimas; jos atstovai norėjo įsiamžinti kaip herojai, o filme visos pusės pasielgia gėdingai. Mintis buvo tokia, kad šiame kare nėra nugalėtojų. Trečioji galinga politinė Lenkijos jėga, Katalikų bažnyčia kritikavo filmą, nes jame buvo vaizduojama savižudybė ir pagrindinė aktorė keliuose epizoduose pasirodydavo be liemenėlio, o kartą ir visai be drabužių. Kol visa tai vyko, vieną dieną gatvėje sutikau savo scenaristą. Buvo šalta. Lijo. Pamečiau vieną pirštinę. „Kažkas turėtų padaryti filmą apie Dešimt įsakymų” – pasakė man Piesiewiczius. „Tu turėtum tai padaryti”.

Buvo neramūs laikai. Po kelių mėnesių trys valstybės saugumo karininkai buvo teisiami už Tėvo Jerzio Pepieluszko nužudymą. Piesiewiczius šioje byloje buvo vienas iš kaltintojų, bet ore jau tvyrojo grėsminga nuojauta. Šalis grimzdo į chaosą ir betvarkę. Niekas nesijautė saugus. Visuomenę kaustė įtampa, beviltiškumas ir blogesnio baimė. Buvo akivaizdu, kad kažkas turi įvykti. Tada pradėjau keliauti po užsienį ir pastebėjau pasaulyje tvyrantį netikrumą. Turiu omeny ne politiką, bet kasdienį žmonių gyvenimą. Jaučiau abipusį abejingumą, paslėptą už mandagių šypsenų, ir susidariau neišdildomą įspūdį, jog vis dažniau matau žmones, išties nežinančius kodėl jie gyvena. Tad pagalvojau, jog Piesiewiczius yra teisus, nors sukurti filmą pagal Dešimt įsakymų bus sunki užduotis. Paklausiau Piesiewicziaus, kaip turėtume tai padaryti. Jis atsakė – „Nežinau”.      

Ar tai turėtų būti vienas filmas? Ar keletas? O gal dešimt? Serija, arba dešimties atskirų filmų grupė pagal kiekvieną iš dešimties įsakymų? Pastaroji koncepcija buvo artimiausia Dekalogui. Dešimt teiginių, dešimt valandos trukmės filmų. Tada kalba buvo tik apie scenarijų parašymą, nes iš pradžių dar negalvojau pats jų režisuoti. Šį darbą pradėti mane paskatino tai, jog tada dirbau Krzystofo Zanussio pavaduotoju jo vadovaujamoje „Tor” kino studijoje. Zanussis daug dirbo užsienyje ir kasdienį studijos darbą patikėjo man, o pats tik priimdavo pagrindinius sprendimus. Viena iš studijos užduočių buvo padėti jauniems režisieriams sukurti pirmuosius filmus. Pažinojau ne vieną filmo vertą režisierių, ir žinojau, kaip tam sunku rasti pinigus. Per ilgą laiką televizija Lenkijoje savaime tapo pradedančiųjų režisierių debiutų vieta – televizijos filmai trumpesni ir pigesni, todėl su jais mažiau rizikos. Problematiška buvo tai, jog valstybinei televizijai neįdomus vienas filmas. Jai reikia serialų arba nors ciklų. Tad pagalvojau, jog parašius dešimt scenarijų ir pavadinus juos „Dekalogas”, dešimt jaunų režisierių galėtų pagal juos sukurti savo debiutinius filmus. Pradžioje ši idėja motyvavo mūsų rašymą. Tik daug vėliau, kai buvo užbaigtos pirmosios scenarijų versijos, aš savanaudiškai supratau, jog niekam jų nenorėčiau atiduoti. Norėjau pats daryti filmus ir man buvo aišku, jog režisuosiu visus dešimt.            

Iš pat pradžių žinojom, kad filmai bus šiuolaikiniai. Kurį laiką galvojom juos susieti su politikos pasauliu, bet iš pat pradžių buvo aišku, kad cenzūra to neleis. Lenkijoje netrūktų medžiagos filmams apie dramatiškas, tragiškas, kriminalines ir dažnai kvailas valdžios klaidas kiekvienam iš dešimties Dekalogo įsakymų. Tačiau įpusėjus 9-ajam dešimtmečiui politika pradėjo vis mažiau mus dominti. Kasdieniame gyvenime ji buvo nuobodi ir triviali, o žvelgiant iš istorinės perspektyvos – beviltiška. Politikai iš dalies lemia kur esame ir ką galime arba ko negalime daryti, bet jie nesprendžia svarbių žmogiškų klausimų. Jie negali atsakyti nei į vieną esminį, fundamentaų žmogaus ir žmonijos klausimą. Iš esmės neturi reikšmės kur gyveni – komunistinėje šalyje ar pasiturinčioje kapitalistinėje visuomenėje, – jei susiduri su klausimais, kaip antai, - kokia tikroji gyvenimo prasmė? Kam keltis ryte? Politikai į juos neatsako. Piesiewiczius ir aš nebetikėjom, kad politika gali pakeisti pasaulį, net padaryti jį nors kiek geresnį. Taip pat intuityviai pajutome, jog „Dekalogas” gali būti pristatytas užsienyje. Todėl nusprendėm visai atsisakyti politikos.

Net kai mano filmuose buvo vaizduojamas žmonių įsitraukimas į politiką, aš visada stengiausi suprasti, kokie tai žmonės. Politinės realijos buvo tik fonas. Net trumpametražiniai dokumentiniai mano filmai visada buvo apie žmones, apie tai kokie jie yra. Tai nebuvo politiniai filmai. Politika man niekada nebuvo tema. 

Mes ignoravom specifinius Lenkijos kasdienio gyvenimo dalykus: eiles, maisto korteles, degalų stygių, baisią biurokratiją, triukšmingas minias viešąjame transporte, kainų šuolius, tapusius nuolatine pokalbių tema, ligonius, mirštančius ligoninių koridoriuose, ir t.t. Kasdienis gyvenimas buvo nepakenčiamai monotoniškas ir netoleruotinai sunkus. Mes stengėmės surasti ekstremalias, ypatingas situacijas savo charakteriams, kad jie atsidurtų sudėtingo pasirinkimo akistatoje ir priimtų nelengvus sprendimus. Ilgą laiką svarstėme, kokie tai turėtų būti herojai. Jie turėjo būti tikėtini ir atpažįstami tiek, kad žiūrovas galėtų pagalvoti: „Aš buvau tokioje situacijoje. Žinau, kaip jie jaučiasi.“, arba „Kartą man kažkas panašaus atsitiko“. Vienok filmuose neturėtų būti pateikiamos eilinio gyvenimo ataskaitos, priešingai, jų forma turėtų būti labai kompaktiška, kaip aptakios kulkos. Labai gretai tapo aišku, kad tai bus filmai apie jausmus ir aistras, nes meilė, mirties baimė, skausmas nuo adatos dūrio yra būdinga visiems žmonėms nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų, odos spalvos ar gyvenimo standartų.      

„Dekalogas” yra bandymas papasakoti dešimt istorijų apie dešimt ar dvidešimt asmenų, kurie, patekę į būtent tokias ir ne kitokias fiktyvias ir kartu tikroviškas situacijas, staiga suvokia, jog sukasi uždarame rate ir negali pasiekti ko nori. Mes tapome pernelyg egoistiški, pernelyg įsimylėję save ir savo poreikius, o visa kita pasidarė tik mūsų gyvenimo fonas. Mes tarsi darome daug savo artimiesiems, tačiau kai pažvelgiame į nugyventą dieną, pamatome, jog nors ir padarėm jiems viską, tačiau mums neužteko drąsos arba laiko juos apkabinti, tiesiog pasakyti jiems mielą žodį ar ką nors šilto. Mes nebeturime laiko jausmams, ir tai, mano manymu, yra tikra problema. Arba laiko aistrai, betarpiškai susijusiai su jausmais. Mūsų gyvenimai teka pro pirštus.

Tikiu jog kiekvieno gyvenimas su savo paslaptimis ir dramomis yra vertas dėmesio. Žmonės vengia kalbėti apie savo gyvenimus, nes drovisi. Jie nenori atverti senų žaizdų arba stengiasi nepasirodyti senamadiški ir sentimentalūs. Tad mes norėjome pradėti kiekvieną filmą taip tarsi kamera pagrindinį herojų pasirinktų atsitiktinai. Įsivaizdavome didžiulį stadioną ir iš  jame esančių šimto tūkstančių žmonių sutelkdavom dėmesį į vieną. Taip pat turėjome idėją su kameros pagalba pasirinkti vieną iš gatvės minios ir sekti jį visą filmą. Galiausiai nusprendėm sutelkti veiksmą į didelį daugiabučių rajoną su tūkstančiu panašių langų. Tai pats gražiausias Varšuvos miegamasis rajonas, todėl jį ir pasirinkau. Jis atrodo gan baisiai, tad galit įsivaizduoti kokie yra kiti.

Pasakėm sau, jog už kiekvieno iš šių langų gyvena žmogiška būtybė, kurios protas, širdis ir, dar labiau, skrandis yra verti ištyrimo. Toks požiūris turėjo kelis privalumus. Televizijos žiūrovai, pamatę visą ciklą nuo pradžios, galės kiekviename atskirame filme atpažinti kitų serijų presonažus, susitinkančius trumpai lifte, koridoriuje, arba pasirodančius tik pasiskolinti druskos. Iš esmės mano personažai elgėsi kaip ir kituose filmuose išskyrus tai, jog „Dekaloge” pirmą kartą labiau susikoncentravau į kas vyksta jų viduje negu išorėje. Anksčiau labiau domėjausi supančiu pasauliu, tuo kas vyksta aplinkui, kaip išorinės aplinkybės ir įvykiai veikia žmones, ir kaip žmonės veikia įvykius. Dabar savo darbe atsisakiau šio išorinio pasaulio ir vis labiau vaizdavau žmones, kurie sugįžta namo, užsidaro iš vidaus duris ir lieka patys su savimi.

Manau, kad visi žmonės – nepaisant politinių sistemų – turi du veidus. Su vienu jie pasirodo gatvėje, darbe, kine, autobuse arba automibilyje. Vakaruose toks veidas liudija, kad žmogus yra energingas ir sėkmingas arba pelnys sėkmę netolimoje ateityje. Tai tinkamas veidas pasirodyti viešumoje ir bendrauti su nepažįstamais.

B.d.