Pasvarstymai apie tai, ką matome 

Tekstas „Dokumentinio“ kino pabaiga“ buvo išspausdintas žurnale „Iskusstvo kino“(2005, Nr.6). Pateikiame jį sutrumpintą.

Žinau, kad prieštarauti yra pasirengę visi, kas perskaitė pavadinimą.
Gal tų prieštaravimų daugės skaitant tekstą.
Visiškai įmanoma, kad aš esu neteisus.
O jeigu...
Labai abejoju, ar teisinga dokumentinį filmą vadinti dokumentiniu. Žodis „dokumentas“ man atrodo netinkamas.
Documentum – pamokomas pavyzdys, įrodymo būdas, įrodymas, raštiškas liudijimas. Žodis „dokumentas“ naudojamas kartu su  su žodžiu „kinas“, suteikia „dokumentinio kino“ sąvokai liudijimo reikšmę.
Ar dokumentinis filmas yra liudijimas?
Ko liudijimas yra dokumentinis kinas?
Tai vaikiški, naivūs klausimas, į kuriuos, regis, galima nekreipti dėmesio.
Jei ne aplinkybės, apie kurias pakalbėsiu žemiau.
1986 m. išleistame enciklopediniame kino žodyne yra toks apibūdinimas: „Dokumentinis kinas – kino meno rūšis, kurios medžiaga yra tikrų įvykių filmavimas.“ Man regis, tai pats tiksliausias apibūdinimas, kuriam sunku nepritarti. Tik klausimas: kas yra tikri įvykiai? Ką mums sako žodis „tikrumas“? Ką turime omenyje, kai kalbame, tarkime, apie netikrus įvykius?
Tikras – originalus, nenukopijuotas.
Ar galima, apsinaudojus šiuo apibūdinimu, pasakyti, kad filmas „Kovojantis Leningradas“ (1942, rež. R. Karmenas, N. Komarevcevas, V. Solovjovas, J. Učitelis) yra dokumentinis? Tarkime, galima.
Šiame filme į montažinę frazę sumontuoti tokie kadrai: vokiečių lėktuvai danguje, šaudo zenitinė patranka, gatve bėga mergaitė, nešanti portfelį, krenta bombos, sprogsta sprogmenys, sprogsta namas, mergaitė guli ant žemės, šiek tiek užberta akmenimis, šalia – atidarytas portfelis, sąsiuviniai išsimėtę, stambus planas, panorama nuo kojų iki veido, tiesa, veidas nerodomas.
Neturiu įrodymų, kad šitas kadras pastatytas, tačiau turiu pagrindo suabejoti jo tikrumu. Abejoju, ar operatorius suspėjo bombarduojant kompoziciškai raštingai nufilmuoti iš pradžių bėgančią mergaitę, o paskui – bombos sustabdytą kūną.
Yra blokadiniame Leningrade nufilmuoti kadrai, apie kuriuos tiksliai žinoma, kad jie pastatyminiai. Tai sako liudininkai. Pavyzdžiui, kadras, kai į sniegą prie Vasaros sodo tvoros krenta išsekęs žmogus, arba kadras, kai kamera ilgai važiuoja palei gynėjų rikiuotę. Jis nufilmuotas 6-ajame dešimtmetyje ir filme „Leningrado žygdarbis“ (1959, rež. J. Učitelis, V.Solovcevas) pateiktas kaip originalus ir tikras.
Dabar man kyla klausimas: ar filmas, kuriame naudojami pastatyminiai, kitaip tariant, netikri kadrai, yra dokumentinis? Ar galima kalbėti apie dokumentalumo laipsnį, priklausantį nuo tikrų dokumentinių kadrų kiekio? Ar galima pasakyti, kad filmas dokumentiškas 75 ar 90 procentų?
Gal taip kelti klausimą ne visai teisinga.
Numanau, kad kiekvienas tokio reiškinio koks yra dokumentinis kinas, apibūdinimas bus netikslus. Siūlau jums apibūdinti šį reiškinį savarankiškai.
Kam to reikia? Pabandysiu atsakyti.
Tai, kaip mes apibūdiname kokį nors reiškinį, nulemia mūsų požiūrį į šį reiškinį.
Jei mes apibūdiname dokumentinį kiną kaip dokumentą, liudijantį apie tam tikrus kino juostoje nufilmuotus įvykius, toks apibūdinimas siūlo mums, žiūrovams, tikėti tuo, ką pamatėme, ir vertinti pavaizduotus dalykus kaip „objektyvią realybę“, įvykusią beveik mūsų akivaizdoje. Labai abejoju, ar žiūrėdami kokį nors dokumentinį filmą, mes susiduriame su „objektyvia tikrove“. Korektiškiau būtų sakyti: su „objektyvios tikrovės“ pristatymu. Kaip įrodymą galiu paminėti daugybę filmų, kurie aprašinėjo sėkmingą komunizmo, socializmo, fašizmo statybą, žodžiu, bet kurią to meto „progresyvią visuomenę“.Tai propagandiniai filmai, kurie neturėjo nieko bendra su tuo, kas akivaizdu, matoma, stebima arba nematoma, paslėpta. O gausybė dabar televizijoje kuriamų filmų? Ar juos galima pavadinti dokumentiniais? Jų principas toks pat. Naudojama dokumentinė medžiaga, ant jos uždedamas autorinis tekstas, interpretuojantis rodomus įvykius, rezultatas – tam tikras produktas. Arba prie dokumentinės medžiagos priduriant išvakarėse nufilmuotus kieno nors kojų, rankų, nugarų planus, kad būtų įtikinamiau, dar pamirkytus sepijoje, o kartais ir šiek tiek pabraižytus? Taip viename filme mums siūlomas vienoks to, kas įvyko požiūris, kitame filme, kartais naudojančiame tą pačią medžiagą, kitoks požiūris, ir taip iki begalybės, priklausomai nuo to, kam kas naudinga. Tai, žinoma, grubus, bet akivaizdus pavyzdys.
Dabar pereisime prie rafinuotesnio.
Taigi, jei vėl pradėtume ab ovo, galėtume pasakyti štai ką: aplink mus yra matomas pasaulis ir vienas iš būdų aprašyti šį matomą pasaulį gali būti jo nufilmavimas kino kamera, ant joje esančios juostos.
Kad pažinčiau mane supantį pasaulį, arba, tiksliau, jį aprašyčiau padedamas  kino kameros, būtina sukomponuoti kadrą. Tokia filmuojančios kameros sąlyga .Žiūrime į pasaulį per keturkampį. Kadras išpjauna tam tikrą erdvę, jis komponuojamas pagal nustatytas taisykles. Vadinasi, man būtina pirmiausia iš viso to, kas mane supa, išrinkti tai, ką šiuo momentu aš laikau svarbiu ir tai sukomponuoti remiantis mano estetiniais, o kartais ir etiniais prioritetais. Tokiu būdu iš pat pradžių, dar prieš sukurdamas filmą, aš jau atsirenku realybę pagal tam tikrus kriterijus.
Tie kriterijai priklauso nuo mano įsivaizdavimo apie supantį pasaulį, nuo to, ką aš laikau svarbiu, ir ką – nesvarbiu, estetišku arba neestetišku, etišku arba neetišku, vertu dėmesio arba nevertu. Vadinasi, jau pirmame etape, dar prieš prasidedant filmavimui, aš jau iškreipiu objektyvią realybę arba tai, ką vėliau vadinsiu „objektyvia realybe“ ir prisiekinėsiu nufilmuotu kadru, kad tai mačiau savo akimis. Taigi, kiekvienas nufilmuotas kadras yra pasirinkimas, kuris jau struktūruoja erdvę pagal užduotą kriterijų.
Toliau – daugiau. Nufilmuota medžiaga atrenkama, montuojama ir įgarsinama, ir kiekviename etape mes vis labiau iškreipiame, tolstame nuo to, ką bandome pateikti kaip „objektyvią realybę“.
Ar gautą rezultatą galima vadinti filmu dokumentu?
Jei galima, ką jis dokumentuos, apie ką liudys?
XIX a. pabaigoje verbalus „erdvės“ ir „laiko“ išskyrimas  tapo fizikai didžiule problema, sukėlusia daugybę paradoksų ir prieštaravimų.
Situaciją išsprendė Einsteinas.Jis sugrįžo prie šių kategorijų ištakų, suprato, kad jos sukurtos mūsų pačių, ir iš naujo sudėliojo fiziką remdamasis paparastu egzistenciniu faktu, kad mes niekad nesusiduriame atskirai su „erdve“ arba „laiku“, o susiduriame su neatskiriamu „erdvės ir laiko kontinuumu“. Šis paprastas pavyzdys kalba apie tai, kad mes klaidiname savo mąstymą stengdamiesi žodžiais atskirti tai, kas egzistenciškai negali būti atskirta.
Ką tai reiškia mūsų atveju?
Tai reiškia, kad negalima žiūrėti ir vertinti jokio dokumentinio filmo, atskyrus jį nuo autoriaus, nuo medžiagos, operatoriaus. Viskas, ką mes matome nufilmuotu pavidalu, nėra objektyvu, bet yra kino juostoje užfiksuota neatskiriama sąvoką: stebima-stebėtojas (nabliudajemoje-nabliudatel‘).
Tokiu būdu, manau, bus ne visai korektiška lyginti bet kokią dokumentinę medžiagą su realiu gyvenimu. Juolab kad niekas nežino, ką mes įdedame į sąvoką „realus gyvenimas“, nes kiekvienas iš mūsų turi savitą požiūrį į viską, su kuo susiduriame.
Visiems žinoma pirmojo kino seanso istorija, kai publika išsilakstė nuo artėjančio ekrane – baltoje paklodėje - traukinio. Dabar galima ir nusišypsoti, įsivaizduojant šį atsitikimą. Žinoma, dabar mes žinome, kad tai – tik kinas. Bet kai žiūrime dokumentinį filmą, o paskui pradedame svarstyti filme vienaip ar kitaip paliestas politines, socialines, visas kitas problemas, ar nebėgame nuo „atvykstančio traukinio“, kaip pirmojo seanso žiūrovai? Ką bendra turi ekrano vaizdas ir ta realybė, kurią filmavo filmo autoriai, jei filmą kuriant susidarė laukai, iškraipantys filmuojamą įvykį?
Taburetė pagaminta iš medžio, bet mes jos niekad nepavadinsime medžiu.
Mes net nesistengiame įsivaizduoti medžio žiūrėdami į taburetę.
Man atrodo, kad reiškinyje, kurį mes apibūdiname žodžių deriniu „dokumentinis kinas“, yra netyčinės gudrybės ir falšo dalis. Viskas glūdi, matyt, mūsų požiūryje į dokumentalumą kine. Vaidybiniame kine viskas paprasta ir aišku – yra sąlygiškumo laipsnis, apie kurį visi žino ir prieš prasidedant filmavimui, ir po jo.
Kad ir kas ten vyktų, visi puikiai suprantame, kad tai – žaidimas, kad tai, kas vyksta vaidybiniame kine, yra atskirta nuo gyvenimo pačiu tuo faktu ir kūrybos būdu.
Požiūris į dokumentinį kiną kitoks. Jį suvokia kaip gyvenimo dalį, ignoruojamas faktas, kad tai viso labo tik ribota projekcija.
Be to, tai trimatės erdvės-laiko projekcija į plokštumą, su visomis iš to kylančiomis iliuzijomis ir iškraipymais. Štai tame, manau, ir glūdi rimta klaida, nes toks požiūris į dokumentinę medžiagą, o kartu ir į bet kokį nevaidybinę medžiagą, įskaitant ir tą, kuri naudojama televizijų žinių laidose, sukuria iliuzorinę realybę, kurią mums siūlo laikyti „objektyvia realybe“.
Yra vietovė, ir yra vietovės žemėlapis. Žemėlapyje – linijos, raidės, ženklai. Vietovėje – gatvės, namai, žmonės, šunys, medžiai, krūmai, dulkės, kvapai. Vietovės žemėlapis neprilygsta vietovei, ir žemėlapio kalba apie vietovę negalima papasakoti daugiau nei leidžia žemėlapio kalba.
Kai darome išvadas apie kieno nors gyvenimą arba apie kokį nors įvykį, remdamiesi filmu apie tą gyvenimą arba įvykį, visada klystame. Klystame, kai sutapatiname filmo ištarmę su gyvenimo aplinkybėmis, kurios filme yra gyvenimo aplinkybių projekcija. Filmo ištarmė priklauso kitai erdvei – kino erdvei. Šia prasme dokumentinis kinas niekuo nesiskiria nuo vaidybinio ar animacijos.
Kai prieš filmo peržiūrą autorius pradeda kalbėti, pvz., apie tai, kad „mūsų šalis jau dešimt metų kariauja prieš mažą tautelę, o aš sukūriau filmą apie tai, kaip ta tautelė gyvena“, man tai sako tik viena: prasideda spekuliacija. Galiu tik pakartoti: negalima siūlyti dokumentinį filmą kaip gyvenimo dalį. Tai galima pavadinti sąvokų sukeitimu. Deja, dauguma žiūrovų suvokia dokumentinį kiną kaip „objektyvią realybę“, nepastebėdami to sukeitimo.
Gana dažnai tenka išgirsti tokias replikas iš salės: „Viskas, ką jūs parodėtė, yra netiesa. Aš buvau tame mieste (srityje, rajone, mieste, kaime, lauke, miške). Ten viskas kitaip. Ir žmonės nuostabūs (siaubingi, viduje geri), ir apskritai...  Jūs mums nupiešėte juodą (baltą, raudoną, žydrą, rožinį) paveikslą ir šmeižiate tikrovę (miestą, šalį, santvarką ir dar Dievas žino ką).
Šie vertinimai arba nuomonės, manau, neturi nieko bendra su kinu.
Jie greičiau yra požiūrio į požiūrį požiūris, kurį sužadino filmo kadrai, bet kaip požiūris į filmą neturi jokios prasmės, nes neįmanoma vienos erdvės diskurso vertinti kitos erdvės diskursais, jei tik tos erdvės nėra izomorfiškos.
Kai jūs ateinate į cirką ir fokusininkas iš jūsų ausies ištraukia monetą, puikiai žinote, kad tai fokusas ir kad vargu ar parturtėsite iš savo ausies. Kai jūs žiūrite filmą, dalyvaujate tokiame pat fokuse. Vaidybinio filmo atveju apie fokusą sužinote iš anksto,  dokumentiniame kine jis paslėptas. Jį paslėpia mūsų požiūris į nufilmuotos medžiagos dokumentalumą, tačiau dėl to filmas nesiliauja buvęs fokusas, o režisierius – iliuzionistas. Tik jis save paskelbė tiesos liudininku. Štai šioje deklaracijoje ir glūdi klaida. Jei norite paprieštarauti, prisiminkite, kad žodžio „vanduo“ negalima išgerti, o traukinys nuolat atvyksta į ekrano paklodę, bet iš salės jau niekas nebebėga.
Labai abejoju, ar mažos skaitmeninės kameros leis mums prieiti arčiau realybės. Jos leidžia mums būti įtikinamiau apgautiems.
Būtų svarbu priminti kai kuriuos kvantų mecahnikos teiginius.
Mes negalime sąmoningai tvirtinti esą egzistuoja kažkoks numanomas „realus pasaulis“, arba kažkokia „gili realybė“, esanti „šio pasaulio“ pagrindas, arba kažkokia „tikroji realybė“ ir pan., išbraukdami save, mūsų asmenišką recepcijos sistemą ir kitus suvokimo instrumentus (pvz., kamerą!).
Bet koks pareiškimas apie panašią „gilią“ realybę, egzistuojantis atskirai nuo mūsų, niekad negali tapti įrodymo arba paneigimo objektu ir todėl „neturi prasmės“ arba yra tik „triukšmas“.
Kiekvienas „beprasmiškas“ – mokslinis, egzistencinis arba fenomenologinis tvirtinimas praneša apie tai, kaip mūsų nervų sistema arba kiti instrumentai suvokė vieną ar kitą įvykį (įvykius) erdvėje – laike (detaliau apie tai - Roberto A. Wilsono knygoje „Kvantų psichologija“).
Kitaip tariant, ar matome tikrus įvykius?
Kitaip tariant, ką mes matome, kai matome?
Vadinkime daiktus savais vardais.
Vadinkime. Tik kokiais?

Parengė Kora Ročkienė (Kultūrinio savaitraštis „7 meno dienos“, 2006, 11)