„Tapytojo, eseisto, net roko grupės gitaristo patirtį turinčio Veiko Õunpuu (g. 1972) „Rudens pokylis“ („Sügisball“) taip pat nestokoja šiaurietiško šaltumo ir pesimizmo, bet šis debiutas kaip reta brandus, imponuojantis gebėjimu plėtoti sudėtingą daugiaplanį pasakojimą ir kurti įtaigią atmosferą, prisodrintą ne tik liūdesio, bet ir sarkazmo, juodojo humoro gaidų. Visai neatsitiktinai režisieriaus stilius lyginamas su Aki Kaurismäki. Filme nėra nuoseklios siužetinės linijos, tačiau visi jo personažai gyvena tame pačiame „miegamųjų“ rajone, kur miestas susiliečia su atgrasia išrausta dykviete ir industrine zona, kur metų laikas – darganotas ruduo. Visi personažai – vieniši ir nelaimingi, tačiau subtiliai susieti plonyčiais tarpusavio saitais, ir ne visi jie sutrūkinėja, kas įkvepia net tam tikros vilties. Beje, filmo scenarijų Õunpuu rašė pats, kaip ir dauguma debiutantų, bet pasitelkęs rimtą literatūrinį pagrindą – Mati Unto romaną. Ir suteikia jam ryškią vizualinę formą.“