Septintasis dešimtmetis kino istorijoje išsiskiria europietiško kino triumfu prieš įsigalėjusį Holivudą ir jo skleidžiamą kultūrą. Per Prancūziją ritasi jau įsibėgėjusi „Naujoji banga“, Italijoje klesti „Cinecitta“, Fellini, Pasolini, Visconti... Švedija su Bergmanu priešakyje ir besivystantis Trečiojo pasaulio kinas. Iš tiesų šešiasdešimtieji – tai nepaprastai turtingas kino laikotarpis, dovanojęs ryškiausius kūrėjus ir nepamirštamus filmus. Tai modernaus kino epocha. Tada visiems buvo aišku, kad norint išlįsti iš Holivudo šešėlio, tas modernėjimas, turi apimti visas kino kūrimo sritis. Menininkai siekė, kad naujai kvepėtų kiekvienas filmo dygsnis. Tokioms idėjoms ir menui klestint, 1964 m. mados archeologu save vadinęs Umberto Tirelli, Romoje atidarė savo kostiumų ateljė.

 

U. Tirelli buvo vienas pirmųjų išties ryškių asmenybių kostiumo dizaino srityje. Su savo pirmtaku Piero Tosi jis turėjo ryškią viziją, kokia apranga turi būti kine, ir su žymiais režisieriais bendraminčiais savo idėjas realizavo įsimintinuose filmuose. U. Tirelli sukūrė modernaus kino kostiumo pagrindus. Jam svarbiausia buvo autentiškumas (U. Tirelli turėjo didelę aistrą – antikvariniams apdarams, sukaupė jų milžininšką kolekciją). P. Tosi ir U. Tirelli teigė, kad istorinėse ir kostiuminėse dramose turi dominuoti vizualumas, todėl labai svarbios mizanscenų dekoracijos ir aktorių kostiumai. Pirmasis režisierius, pritaręs dizainerių idėjoms, buvo Visconti. Vėliau Tirelli studija dirbo su Fellini, Pasollini, Bolonini ir kitais kino virtuozais. Ateljė palengva tapo paklausiausia ne tik Italijos kino pasaulyje. Istorinėse dramose dizaineris ieškojo būdų, kaip autentiškiau perteikti to laiko dvasią ir jam buvo didžiausias atradimas, kad tai priklauso nuo pačių aktorių. Jis pastebėjo, kad aktorę įspraudus į korsetą, ši atsikrato šiuolaikinių manierų, ir jos veiksmai tampa kur kas rafinuotesni.

 

Kostiumo dizaino ateljė iki šių dienų išlieka viena geriausių pasaulyje, traukianti tokius režisierius kaip M. Scorsese, A. Minghella, S. Coppola. Viena iš ateljė darbuotojų – Milena Canonero. Ši tris „Oskarus“  pelniusi dizainerė, nors gyvena ir dirba Amerikoje, yra kilusi iš Italijos. Genujoje ji studijavo meno istoriją ir kostiumo dizainą, po studijų persikėlė į Londoną, kur pradėjo savo karjerą kino srityje. Kurdama drabužius reklamoms, ji užmezgė ryšius su kino režisieriais, ir būdama  25-erių sulaukė pasiūlymo sukurti kostiumus Stanley Kubricko filmui „Prisukamas apelsinas“. Tai buvo darbas, kuriuo M. Canonero prisistatė pasauliui. Patirtis su visada naujovių ieškančiu ir eksperimentuojančiu S. Kubricku, be abejonės, turėjo įtakos ir jaunosios dizainerės kūrybos principų formavimuisi. Tačiau jos daug žadantis genijus pasireiškė jau pirmajame filme. „Prisukamo apelsino“ pagrindinio personažo drabužiai pabrėžtinai balti, tai, pasak dizainerės, atliepia to meto Londono ore sklandžiusią nuotaiką. Įkvėpimo ji sėmėsi iš miesto subkultūrų, kaip kad skin-head‘ai ir jų socialinės teorijos. Sąmojingam, gniuždančiam, futuristiškam stiliui sukurti dizainerei teko kapstytis po šiuolaikinės visuomenės užkaborius, kur ji ieškojo smurto ištakų. Toks atsidavimas darbui matomas ir dabartinėje jos kūryboje.

 

Antrasis filmas „Baris Lindonas“, sukurtas su S. Kubricku, M. Cononero atnešė pirmąjį „Oskarą“. Tai filmas apie XVIII a. nuotykių ieškotoją, jo laimes ir nuosmukius, kuriame skrupulingai atkurta mados aukso amžiumi laikomo laikotarpio apranga. Jei „Prisukamas apelsinas“ buvo nuostabi kūrybinė patirtis, tai „Baris Lindonas“ buvo dar vienas iššūkis dizainerei. Tai didžiulis kostiumų kiekis. Vėlesniuose jos darbuose, ypač filme „Marija Antuanetė “ matosi, kaip  puikiai M. Cononero kuria bendrą minios, grupės vaizdą. Subtilios vienetinės Marijos Antuanetės suknelės ir visos Anglijos armijos uniformos vienodai palieka išbaigto, meistriškai, inteligentiškai atlikto darbo įspūdį. Tai akivaizdi klasikinė Tirelli mokykla.

 

Antrąjį „Oskarą“ dizainerė pelnė už Hugho Hudsono filmą „Chariots of fire“, dar šešis kartus buvo nominuota šiam apdovanojimui. Ryškūs ir Lietuvos publikai puikiai žinomi M. Cononero darbai - S. Kubricko „Švytėjimas“,  F.F.Coppolos „Krikštatėvio“ trilogija, „Cotton“ klubas“, Sydney Pollacko „Mano Afrika“, Charles Shyerio „Deimantų vėrinio paslaptis“ ir kt.  Beje, viename interviu dizainerė prasitarė, kad jos manymu, labiausiai vykęs jos drbas filme „Titas“. M. Canonero su malonumu prisimena kaip gera buvo lipdyti neegzistuojantį laikotarpį ir pasaulį iš skirtingų epochų patirčių. Devinto dešimtmečio jaunimo mados buvo akivaizdžiai įkvėptos M. Canonero darbo filmuose „Mano Afrika“ ir „Cotton“ klubas“.

 

Tačiau improvizuoti netrukdo net ir istorinės dramos. Geriausias pavyzdys - S. Coppolos  filmas „Marija Antuanetė“, už kurį M. Canonero pelnė trečiąjį „Oskarą“. Tiesa, „Converse“ sportiniai bateliai šalia XVIII a. kurpaičių, pasak dizainerės, buvo režisierės sumanymas, tačiau filmo šiuolaikiškumas – ir kostiumo dailininkės nuopelnas. Nors daug detalių - nėriniai įspūdingoms filmų suknelėms, vyrų liemenės - buvo autentiški. M. Cononero, iš rokoko mados išėmė puošybos perteklių, dalį juvelyrikos. Vis dėlto, kiekviena suknelė neįtikėtinai puošni, ypatinga. Ne veltui interneto erdvėje susikūrė daugybė „Marijos Antuanetės drabužinės“ fanų klubų. Pagal Tirelli ateljė tradiciją, visas filmas kalba vaizdais, kostiumai čia simboliški. Jei palygintumėme karalienės ir dekadanso karaliaus vulgarios meilužės sukneles, aktorėms nei žodžio neištarus, žiūrovas jaučia  personažų charakterius.

Režisierė S. Coppola aktyviai dalyvavo kostiumų kūrimo procese. Filmo koloritas gimė dar prieš parengiamuosius darbus, kai režisierė kostiumų dailininkei nusiuntė pastelinių makaronų pakuotę su užrašu, kad tai jos dievinamos spalvos. Vaisingo trijų moterų bendradarbiavimo rezultatas – sukurti labai subjektyvūs, niekad neegzistavę Versalio rūmai su priešrevoliucine Prancūzijos monarchija.

 

Markas Tvenas kadaise yra pasakęs, kad drabužiai sukuria žmogų, nuogybė turi tik labai mažą įtaką, arba jos visai neturi visuomenei. Taigi į kostiumo dizainerio rankas sutelkta atsakomybė sukurti filmo žmogų, pasakoti, apie jo gyvenamą aplinką, laikmetį, jo socialinį statusą, netgi būdo bruožus. Neretai drabužiai atspindi ir personažo psichologiją, motyvacijas, taigi kostiumo dailininkas yra mediumas tarp sociologo ir psichologo, tik jo raiškos priemonė - ne žodžiai, o aprangos kalba. Už meistryste šioje srityje kostiumų dailininkė M. Canonero ne kartą buvo įvertinta tarptautinės kostiumų dizainerių gildijos apdovanojimais. Įvertinkite ir jūs.