Suomijoje beveik nėra protestantizmo pradžią menančių bažnyčių - visos sudegė. Liko tik keletas akmeninių, atveriamų vasaros metą, su nejaukiais praeities ženklais: sutrūkinėjusi medinė vienakojo Kristaus statulėlė, išlinkusios ir nudilusios grindys, mediniai „vitražai”, vaizduojantys kopimą į Golgotą, ir liesas pastorius, tyliai skaitantis pamokslą ten, kur baigiasi Baltijos jūra. O tas akmuo, kuris nesudegė ir šaltas prisiliesti, kvepia kažkuo, kas seniai prarasta, bet vis dar gyva lyg niekaip neišnykstantis pri(si)minimas.
 
I.Bergmanas vienąsyk yra taręs¹, kad juodai baltas filmo pasaulis yra tikresnis už tą, kurį regime spalvotoje juostoje, nes leidžia žiūrovui pačiam susikurti spalvas ir užpildyti jomis regimą filmo tikrovę. Toks yra paskutinis M.Hanekės filmas - išsipildantis žiūrovo vaizduotėje, ir todėl kiekvieną kartą vis kitoks. Juodai balta juosta, be abejo, turi ir kur kas tradiciškesnę paskirtį – tai lyg sutartinis ženklas, kad veiksmas vyksta praeityje, kuri mums jau fiziškai nebepasiekiama, todėl neaiški ir miglota, bet vis dar aktyvi, formuojanti mūsų kolektyvinę pasąmonę, tai, ką Z.Baumanas apibrėžia kaip negalėjimu laikyti savęs pakankamai geru² . 

Antrojo pasaulinio karo piktžaizdės, iki galo neišgydytos, o tik užmaskuotos, todėl simptomiškai pasireiškiančios nūdienos germanų tautų, ypatingai austrų, visuomenėse, kaip ir smurto priežastingumo analizė - dvi pagrindinės temos, išskaitomos M.Hanekės filmografijoje. 

„Baltas kaspinas” – ne išimtis. Tik čia analizė įgauna epiškų bruožų. Režisierius nebepasitenkina kamerine istorija, dažniausiai besisukančia apie vieną šeimą ar kelis žmones. Ant delno atsiduria visa bendruomenė – XX a. pradžios liuteroniškas kaimas, lyg ir turintis biurgeriškų bruožų, bet, matyt, esantis pernelyg toli periferijoje, kad būtų aktyvus dalyvis Vokietijos gyvenime. Būtent šis provincialumo aspektas, iš vienos pusės, tarsi nurodo į pastorališkos idilės galimybę, iš kitos, atsiskleidžia kaip slepiantis savyje blogį, kuris net ir gniaužiamas bei kaustomas autoriteto, baimės ir bausmės grandinėmis, įgauna jėgą ir pamažu ima prasiveržti žiauriomis apraiškomis. Kaimas, baronienės žodžiais, persmelktas pagieža, pavydu, brutualumu ir apatija. Galbūt tai vienpusiška, pavargusios moters diagnozė, kuri mato tik pro savo dvaro langą, tačiau, kaip minėjau anksčiau, tai įvertinti reikia pačiam žiūrovui, kuris filme, neabejotinai, daug pranašesnis už bet kurį veikėją.

„Balto kaspino” įvykiai atsiskleidžia trimis skirtingais lygmenimis: pasakotojas, žvelgiantis retrospektyviai, pateikia įvykius, kuriuose pats dalyvavo (dėmesio centre jo tarsi nereikšminga meilės istorija ir kt.) – tai pasakotojo žvilgsnis; kamera, reginti įvykius, kuriuos pasakotojas galbūt girdėjo, tačiau tiesiogiai nematė, ir tuos, kuriuose jis tikrai negalėjo dalyvauti (šeimų dramos, dūdelės istorija ir pan.) – tai kameros žvilgsnis; ir trečiasis – įvykiai, kurie liko nepapasakoti, tačiau jų buvimas reikšmingai atliepia viso filmo struktūrai ir yra būtent tai, kas leidžia žiūrovui dalyvauti filmo vyksme – tebūnie vaizduotės žvilgsnis. Šie visi sluoksniai yra meistriškai ir tampriai persipynę. Kiekvienas iš jų savaip reikšmingas naratyvo konstrukcijai, tačiau galutinę reikšmę įgauna tik bendrame filmo pavidale.  

Šis nuolat atsinaujinantis ryšis tarp pasakojimo sluoksnių gali būti iliustruotas paprastu pavyzdžiu. Filmas prasideda tuo, kad pasakotojas, matomai pasiekęs senyvą amžių, norįs pasidalinti neaiškiais prisiminimais, „kurie galbūt paaiškins įvykius, atsitikusius šioje šalyje. Viskas prasidėjo nuo, man atrodo...”. Pasakotojas, tardamas man atrodo, įveda subjektyvųjį Aš į žaidimą. Kadangi pasakojimas, sąlygojamas atminties, neturi tvirtos referencijos, jo validumas yra dar kartą tvirtinamas daugiau žinančio dalyvio, t.y., kameros įsikišimo į intymias bendruomenės gyvenimo erdves. Tačiau ir čia pasireiškia tas man atrodo, kadangi kamera negali „prasiveržti” pro uždaras duris, kuomet plakamas vaikas, ar pažvelgti į visus įvykius 360 laipsnių kampu. Taigi, taip pasiekiamas trečiasis lygmuo, kuomet pats žiūrovas pradeda pinti neišsakytą vaizdą, kad galėtų užpildyti nereprezentuotas erdves. Tačiau ir čia neišvengiamai iškyla man atrodo, nes filmas nepateikia pakankamai medžiagos, kad galėtum iki galo nužiesti puodą – tokiu būdu grįžtama prie filmo pasakotojo, kuris sako, kad šie subjektyvūs prisiminimai gali paaiškinti būsimą karą. 

Taigi atrodytų, M. Hanekei yra daug svarbiau prisiliesti prie neišreikšto, latentinio blogio, kurį mes tik nujaučiame esant kaimo bendruomenėje. Tad ir filmo anotacijoje iškeltas klausimas, kas išpjovė kopūstus – absoliučiai nesvarbus filmo intrigos elementas, nes mes ne tik kad matome, kas išpjovė, bet kartu ir gerai suprantame priežastį – akis už akį, dantis už dantį. Ši archaiška logika greitai nulenkia galvą prieš viršesnę jėgą ir belieka tik sekti paskui pakaruoklį tėvą. Bandomas filmui primesti detektyvinis žanras galutinai suaižėja, kai pasakotojas įvardija galimus nusikaltėlius. Tačiau tik ar tai mus tenkina? Greičiausiai, kad ne. Mūsų tikslas nebėra „išsiaiškinti”, kur „dingo dešimt indėniukų” – svarbi tampa pastanga klausti. Ir šis klausimas, sunkiai bepasiduodantis artikuliacijai, nei smėlis byra tarp mūsų pirštų.

M.Hanekės meistriškumas be kita ko slypi jo sugebėjime įsigyventi į filmo istoriją, į savo sukurtą fikciją. Tai nėra tik tamsi, tam tikro masto apokalipsės pranašytė. Jei režisierius  norėtų savo filmu tiesiog pabandyti atsakyti į klausimą, kodėl kilo karas, – vargu bau, ar gebėtų rasti skaidrų atsakymą. Pateikdamas savo nuojautas, jis neapsimeta visažiniu pasakotoju, galinčiu įvardinti konkrečias žmonių, net ir išgalvotų, patirtis, gebančiu tiesiog demiurgiškai timpčioti savo aktorius (beje, nuostabi, ypač vaikų vaidyba, verta atskiros kalbos) už virvučių. Atvirkščiai, jis tarsi pasidalina savo spėjimais, savo įžvalgomis, taip stodamasis šalia savo žiūrovo. 

Sunku „Baltame kaspine” išgirsti optimistinę intonaciją. Tačiau sunku nereiškia, kad neįmanoma. Ir kaip dažnai esti gyvenime, tokios gaidos skamba arba labai banaliame fone (įsimylėjusių žodžiuose), arba religinėje (mūsų atveju, krikščioniškoje) tradicijoje. M.Hanekė teigia, jog netiki įgimtu vaikų nekaltumu³ . Taip jis tarsi polemizuoja su F.Dostojevskio Ivanu Karamazovu, kuris klausia savo brolio, kaip galima tikėti į Dievą, kuris užsimerkia, kai yra žudomi vaikai; ar su Kristumi (Mk 10, 15): „…kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis,- neįeis į ją.”. Visgi niekur daugiau, kaip tik vaikuose, konkrečiau – meilės ir vilties gyventi apraiškose, tos švieselės (ar tai būtų „Septintasis žemynas”, kur vaikas turi mirti kartu su tėvais, nors troškimą gyventi tik jis vienas teturįs, ar „Vilko valanda”, kur vaikas nori susideginti, tačiau to nepadaro, ar...) M.Hanekės filmuose ir nematyti.

_____________________________
¹William Wolf "Face to Face with Ingmar Bergman"
² Rasa Rimickaitė "Sąžinei kaltintojo nereikia
³ 2010 Skalvijos programa