Jau ketvirtą gilų rudenį Lietuvos kino ekranų repertuarus įvairina plačios Šiaurės šalių kino panoramos, skambiai vadinamos „Scanorama“. Prieš keletą dienų prasidėjo Vilniuje, dar keliaus į Kauną ir Klaipėdą. Žinoma, šie renginiai labai priklauso nuo metų derliaus: nacionalinės šauriečių kinematografijos niekada nesivysto tolygiai, ten būna ir „liesosios karvės metų“.
Tarp visos šiemetės specifinių filmų gausos šiek tiek išsiskiria Islandijos naujasis kinas. Iškalbingo Vilniaus svečio Baltasaro Kormakuro naujausioji premjera „Trumpa kelionė į dangų“ (Tomo Waitso baladės žodžiai) – jau toks juodas kriminalas, kone pagrindinio aktoriaus Foresto Whitakerio odos melsvo juodumo. Antipodu jam pasirodo jau tikras islandas, „Albinosas Nojus“ (režisierius Daguras Kari). Anas gyvena ir veikia Islandijoje meistriškai atkurtame Amerikos pakraštyje, o 17-metis Nojus kankinasi pačiame tikriausiame islandiškame gamtiniame, nes ledų, kalėjime.
Iš principo gražu, kad Henriko Ibseno mirties 100-metį pagerbdama, „Scanorama“ demonstruoja visą pluoštą senesnių ir naujesnių, bet dažniausiai lygių, vargiai patrauklių šiandien ekranizacijų. Aktorė Lena Endre, kurios retrospektyva mus lanko, -- irgi, deja, ne Asta Nielsen, Greta Garbo ar bent Liv Ullmann. O štai klasikinė danų menininko Gabrielio Axelio „Babetės puota“ (1987) neprarado savosios įtaigos iki mūsų dienų.
Savas žmogus Akis Kaurismakis
Bene talentingiausia iš šiemetės „Scanoramos“ juostų – „Priemiesčio šviesos“. Šalis – Suomija, autorius – aišku, ekscentriškas ir liūdnas Akis  Kaurismakis, atsisakęs už šį filmą balotiruotis jo niekinamam „Oskarui“.
Įvairūs mudviejų keliai, atrodydavo, jau jau susikirs – deja, ne užstalėje, kur Akis buvo jau iki tol gerokai pasėdėjęs, kad pažinčiai rizikuotum jį vytis. Kartą Berlyne buvo nuoširdžiai jo gaila, kai menininkui teko sėdėti ant scenos atbrailos ir visomis išgalėmis „atsimušinėti“ nuo savą intelektą demonstruojančių vokiškųjų akiniuotų berniukų ir mergaičių teorinių išvedžiojimų. Labiausiai įstrigo įžūlus, iššaukiantis maestro tvistas ant 2002 metų Kanų festivalio raudonojo kilimo, gana baugiai stebimas ilgametės režisieriaus draugės ir bendradarbės Kati Outinen. Konkursinis filmas „Žmogus be praeities“ buvo to festivalio favoritas, bet kiekvienam kvailiui buvo visiškai aišku, kad tai pernelyg „nefestivalinis“, be politkorektiškų maldelių, be nuolaidų ir pačiai buržuazinei šventei, ir jos personažams kūrinys, kad nuskintų tą „palmės šakelę“. Tvistas skambėjo kaip patyčia, kita vertus, jis galėjo reikšti ir vidinę graužatį: o ką aš čia iš viso veikiu?..
Tačiau bendraminčių Akis Kaurismakis irgi ganėtinai turi. Turi brolį Miką, su kuriuo drauge ir pradėjo, – kas, kad jų kinas ir ne visai panašus. Turi kitų ištikimų kolegų – štai kad ir tą pačią Kati Outinen, „Žmoguje be praeities“ vaidinusią, jei prisimenate, socialinės rūpybos darbuotoją, o „Priemiesčio šviesose“ iš solidarumo suvaidinusią parduotuvės kasininkę (2-3 kadrai). Visada vaidindavo Matti Pellonpaa, kol 1995-aisiais jo nepribaigė infarktas. Dažnai su režisieriumi dirba ir Markku Peltola, kurio per makaulę gavęs ir todėl atmintį praradęs „žmogus be praeities“ net titruose pavadintas ne vardu, ne pavarde, o raide „M“, primenančia klasikinį, „Skalvijos“ vokiečių cikle ką tik parodytą Fritzo Lango filmą „M“. Ir net Lietuvoje, tradiciškai stovinčioje nuošaly nuo pasaulinio kino vardų bei tendencijų, atsiranda artumą jaučiančių prisiekusiųjų Kaurismakio gerbėjų. Štai buvęs vilnietis kino režisierius, dabar – Helsinkio gyventojas Artūras Pozdniakovas „Priemiesčio šviesose“ vaidina epizodą: gal bendradarbiaus ir toliau?
O dar – kiekviename A.Kaurismakio filme būtinai veiks šuva, ne koks nors kilmingas, kaip Kanų karnavale, o prasčiokas, kaip tie dar nesugaudytieji iš Vilniaus pakraščių.
Vakario Helsinkio tyla
Trilogija apie vienatvę (pirmosios dalys: „Debesys sklaidosi“ bei „Žmogus be praeities“) „Priemiesčio šviesomis“ ir baigiama. Į melancholišką apsaugininką Koistineną (Janne Hyytiainenas) nusispjovė bendradarbiai, banke tik chamiškai pajuokavo dėl jo prašomos paskolos, išgujo pro šonies duris. Mat jis – „mažas žmogus“.
Didžiausias herojaus išbandymas ateina efektingos blondinės Mirjos (Maria Jarvenhelmi) pavidalu. Anot režisieriaus, ji – „blogiausia ekrano moteris nuo filmo „Viskas apie Ievą“ laikų“. Mat ponas Akis buvo ir liko sinefilas, kuris nevengia senojo kino citatų bei aliuzijų. Tiesa, man Mirja, ypač tada, kai dėvi ilgą žalsvą apsiaustą, labiau primena Kim Novak įsikūnijimus. Bet autorius žino, ką sako: neveltui jis mini juostą apie žiaurią kito žmogaus panaudojimo savo tikslui intrigą, o herojė turi amžinosios Ievos vardą.

Veikdama išvien su tamsių darbelių meistru („Aš komersantas, aš ne žudikas“, -- labai didžiuodamasis savimi, taria šis Lindstromas- Ilkka Koivula), Mirja  nesunkiai apsuka proletaro galvelę, net pakšteli jį į skruostą, kad tuoj po to nusisuktų su lengvos pamiekos išraiška dailiame šaltame veide. Skambant C.Gardelio tango aistroms ir G.Puccini operų ištraukoms, vyruką panaudos, suvers jam kaltę dėl savo sufantazuoto kriminalo, o paskui paprasčiausiai išbrauks iš atminties.
Ekranas nesibijo kaltinimų melodrama, čia viskas provincialu, net apiplėšimas. Į dabartinę bendrą Europą A.Kaurismakis verčiau žvelgia pro savą „priemiesčio optiką“. O dar jis sako, kad „Suomijoj žmonės tyli dviem kalbom, panašiai kaip Šveicarijoje – keturiom“.
Toks švelnus, tiesa, neturintis lietuviams jau kaip ir privalomo vulgarumo humoras gelbsti „Priemiesčio šviesas“ nuo galimo niūraus tiesmukumo. Žinoma, tai pati liūdniausia trilogijos dalis. Bet raudonas gvazdikas, lydintis Koitineną ir namie, ir kavinėje, verčia šyptelti ir pagalvoti, kad šitaip įmanoma ir reabilituoti sovietų kadaise tiek sukompromituotą gėlę. Bet... žiemiškoje tamsaus Helsinkio gatvėje pasirodo trys įkaušę rusai. Perrėkdami vienas kitą, balsais rezonuodami tradicinėje tyloje, jie linksniuoja – vienu ypu – Dostojevskio, Čaikovskio, Gogolio, Puškino pavardes. Žinoma, ar yra dar išgerti, – svarbiausia iš visų šių problemų.
Dusyk ekrane šmėkšteli, kaip pridera, ir suomiškai tykus šviesbruvas šuo (Lindstromas apie Koitineną: „Jis lojalus kaip šuo, tas sentimentalus tipas“). Finale keturkojis, nepamiršęs eilinį kartą apdaužyto herojaus, lyg atneš mažytę viltį. Panašiai, jaukiai – gatvėje kepamomis dešrelėmis – kvepia ir visai ne blondinės rankos.
Tai ir visa Koistineno viltis. O vilniečiams lieka dar ta, kad jie galės šildytis šiuo filmu ir gruodžio mėnesį. Pasirūpino, aišku, „Skalvijos“ kino centras, pastaruoju metu vis nuoširdžiau besistengiantis, kad lietuvių ne per didžiausi centrai bei žmonių gyvenami priemiesčiai visai jau neaptemtų.
OMNI naujienos