Tarp saulėlydžio ir saulėtekio
RITA PILKAUSKAITĖ
Šiemet Vilniaus kino teatruose sukosi filmas „Aš ir tu, ir kiti“ („Me and You and Everyone We Know“, 2005). Filmo scenarijų parašė, filmą režisavo ir pagrindinį vaidmenį atliko Miranda July. Tai pirmas pilnametražis jos filmas, 2005 metais Kanų kino festivalyje jis laimėjo „Auksinės kameros“ apdovanojimą, o Amerikos nepriklausomų filmų Sandanso festivalyje pelnė specialųjį žiuri prizą už originalumą.
Tikrasis režisierės vardas – Miranda Jennifer Grossinger. Menininkė gyvena Los Andžele, kuria performansus, muziką, trumpametražius filmus, rašo apsakymus. Šiemet išėjo jos apsakymų knyga „No One Belongs Here More Than You“. Kūrybinė patirtis, sukaupta įvairiose meninės saviraiškos srityse, padėjo jai susiformuoti kaip režisierei. Filmas „Aš ir tu, ir kiti“ Mirandai July pelnė pasaulinį pripažinimą ir išgarsino ją kaip menininkę.
Įkvėpimo menininkė, kaip ir daugelis, semiasi kasdienybėje, bet ne toje pilkoje, o keistoje, ligotoje ir kupinoje kompleksų, sulydytoje su moteriškomis erotinėmis fantazijomis. Savo nuotaika filmo istorija artima Toddo Solondzo filmams, kurių personažai yra vieniši nevykėliai.
Filme Miranda July vaidina vienišą menininkę Kristiną, dirbančią senelių vairuotoja, o laisvalaikiu kuriančią vaizdo ir garso instaliacijas, kurias tikisi kada nors parodyti vietiniame ŠMC. Moteris susižavi batų pardavėju Ričardu, išsiskyrusiu dviejų berniukų tėvu. Tai lyg ir šiuolaikinė Pelenės, pametusios kurpaitę, meilės istorija. Pardavėjo įsiūlytos rožinės kurpaitės, ant kurių Kristina užrašo „aš“ ir „tu“, gyvenimo gatvėmis turi žingsniuoti drauge. Tuo įsitikinusi vienišė ima persekioti savo vyriškąjį alter ego – Ričardą, kuris toks pat keistuolis kaip ir ji, gyvenimą mėgstantis paįvairinti hepeningais. Pavyzdžiui, kad vaikai įsimintų skyrybų dieną, jis ima ir padega savo ranką, kuri tampa liepsnojančiu fakelu, o kai Kristina paklausia, kas nutiko jo rankai, atsako: „Bandžiau išgelbėti savo gyvenimą, bet nepavyko.“ Vaikai abejingomis minomis stebi tėvą ir elgiasi lyg maži suaugusieji, o suaugusieji filme primena kvailiojančius vaikus. Sudėtingi vaikų dialogai, kuriuos jie beria rimtais veidais, savo geležine logika paneigia suaugusiųjų „tiesas“ ir išsisukinėjimus.
Filmo personažai, suaugusieji ir vaikai, gyvena susikurtuose pasauliuose. Dešimtmetė mergaitė Silvija rimtu veidu supirkinėja įvairiausius daiktus ir kraunasi kraitį ruošdamasi šeimyniniam gyvenimui. Vienišą meno kuratorę jaudina vaikiškos fekalinės fantazijos. Dvi paauglės labai racionaliai bando netekti nekaltybės. Filmo personažams pavojingai artėjant prie draudžiamos ribos, režisierė situacijas pakreipia taip, kad žiūrovų laukia visiškai nekaltos atomazgos, tampančios personažų nuskaidrėjimo ir praregėjimo akimirkomis. Filme vaidinantys vaikai ir paaugliai siekia pažinti savo kūną, o suaugusieji bando susirasti artimą ir giminingą sielą. Keistas personažų elgesys ir manijos slepia vienatvės baimę ir švelnumo ilgesį.
Filmas prasideda kadru, kuriame porelė stebi saulėlydį, o įsivaizduojamą dialogą įgarsina Kristina. Tai ne tik Kristinos, bet ir pačios menininkės Mirandos July kūrybinis principas. Rašydama ji mėgsta mintyse arba garsiai įgarsinti ir suvaidinti savo personažų dialogus. Žiūrint „Aš ir tu, ir kiti“ atrodo, lyg daugelis filmo situacijų vyktų tik Kristinos fantazijų pasaulyje. Montažas irgi sustiprina tokias dviprasmiškas mintis. Pavyzdžiui, Ričardui bežiūrint į mėnulį, šis virsta spinduliu, o paskui saulės zuikučiu, taip netikėtai perkeldamas žiūrovą iš vienos erdvės į kitą. Kartkartėmis tarsi padvelkia siurrealistinis Davido Lyncho filmų vėjelis ir, regis, lauki, kad Kristina ims ir pabus iš keisto sapno ar filmo personažai pasirodys tesą daugialypės asmenybės išsibarsčiusios dalys.
Taip filmas ir dėliojamas iš savotiškų stilizuoto gyvenimo performansų ir hepeningų, vedančių nušvitimo, praregėjimo ir suartėjimo su aplinkiniais link. Įmantrią, keistą ir stilizuotą istoriją režisierė pina iš žaviai kvailų ir žaismingų epizodų, kur trinamos ribos tarp meno, gyvenimo ir fantazijų, ir klausia, kas yra meno kūrinys, kokiais kriterijais remiantis nusprendžiama, ar jį verta kabinti meno galerijoje, o gal geriau tiesiog pakabinti medyje. Filmo pabaigoje vaiko smalsumas ir žvilgsnis įprasmina betikslį kito personažo (tiesiog stumiančio laiką) veiksmą, ir ekraną užliejantis saulėtekis virsta šio veiksmo dalimi.
Viename interviu režisierė papasakojo, kaip gimė epizodas su auksine žuvele. Pirminiuose scenarijaus variantuose praeivis turėjo neštis žuvelę maišelyje su vandeniu, o pro šalį važiuojantis filmo personažas – tiesiog ją stebėti. Vėliau ši mintis režisierei pasirodė nuvalkiota, ir ji ketino auksinę žuvelę išmesti iš scenarijaus, bet žuvelė vis „augo“, kol galiausiai tapo pagrindine to epizodo veikėja, o pats epizodas išvirto į įtampos kupiną trilerio sceną, kur mašinoje sėdintys personažai „serga“ ir „kovoja“ už žuvelės likimą. Taip šis epizodas tapo graudžiai komišku, jaudinančiu ir menišku kasdienybės hepeningu.
Mirandos July pasaulis – keistas, deformuotas, įmantrus, juokingas ir nelabai, atviras įvairiems interpretavimo kodams. Todėl turbūt vienus žiūrovus jos filmas užburia, o kitiems maga kuo greičiau dingti iš keistoko makabriško pasaulio.
Išėjus iš „Skalvijos“, mane užburia saulėlydis, kurį stebiu nuo Žaliojo tilto. Įdomu, jei šią akimirką nuo jo nušokčiau, ar tai būtų hepeningas? „Kažin...“ – mintyse pati sau atsakau ir ištirpstu gyvenimo gatvėse.
RITA PILKAUSKAITĖ
Šiemet Vilniaus kino teatruose sukosi filmas „Aš ir tu, ir kiti“ („Me and You and Everyone We Know“, 2005). Filmo scenarijų parašė, filmą režisavo ir pagrindinį vaidmenį atliko Miranda July. Tai pirmas pilnametražis jos filmas, 2005 metais Kanų kino festivalyje jis laimėjo „Auksinės kameros“ apdovanojimą, o Amerikos nepriklausomų filmų Sandanso festivalyje pelnė specialųjį žiuri prizą už originalumą.
Tikrasis režisierės vardas – Miranda Jennifer Grossinger. Menininkė gyvena Los Andžele, kuria performansus, muziką, trumpametražius filmus, rašo apsakymus. Šiemet išėjo jos apsakymų knyga „No One Belongs Here More Than You“. Kūrybinė patirtis, sukaupta įvairiose meninės saviraiškos srityse, padėjo jai susiformuoti kaip režisierei. Filmas „Aš ir tu, ir kiti“ Mirandai July pelnė pasaulinį pripažinimą ir išgarsino ją kaip menininkę.
Įkvėpimo menininkė, kaip ir daugelis, semiasi kasdienybėje, bet ne toje pilkoje, o keistoje, ligotoje ir kupinoje kompleksų, sulydytoje su moteriškomis erotinėmis fantazijomis. Savo nuotaika filmo istorija artima Toddo Solondzo filmams, kurių personažai yra vieniši nevykėliai.
Filme Miranda July vaidina vienišą menininkę Kristiną, dirbančią senelių vairuotoja, o laisvalaikiu kuriančią vaizdo ir garso instaliacijas, kurias tikisi kada nors parodyti vietiniame ŠMC. Moteris susižavi batų pardavėju Ričardu, išsiskyrusiu dviejų berniukų tėvu. Tai lyg ir šiuolaikinė Pelenės, pametusios kurpaitę, meilės istorija. Pardavėjo įsiūlytos rožinės kurpaitės, ant kurių Kristina užrašo „aš“ ir „tu“, gyvenimo gatvėmis turi žingsniuoti drauge. Tuo įsitikinusi vienišė ima persekioti savo vyriškąjį alter ego – Ričardą, kuris toks pat keistuolis kaip ir ji, gyvenimą mėgstantis paįvairinti hepeningais. Pavyzdžiui, kad vaikai įsimintų skyrybų dieną, jis ima ir padega savo ranką, kuri tampa liepsnojančiu fakelu, o kai Kristina paklausia, kas nutiko jo rankai, atsako: „Bandžiau išgelbėti savo gyvenimą, bet nepavyko.“ Vaikai abejingomis minomis stebi tėvą ir elgiasi lyg maži suaugusieji, o suaugusieji filme primena kvailiojančius vaikus. Sudėtingi vaikų dialogai, kuriuos jie beria rimtais veidais, savo geležine logika paneigia suaugusiųjų „tiesas“ ir išsisukinėjimus.
Filmo personažai, suaugusieji ir vaikai, gyvena susikurtuose pasauliuose. Dešimtmetė mergaitė Silvija rimtu veidu supirkinėja įvairiausius daiktus ir kraunasi kraitį ruošdamasi šeimyniniam gyvenimui. Vienišą meno kuratorę jaudina vaikiškos fekalinės fantazijos. Dvi paauglės labai racionaliai bando netekti nekaltybės. Filmo personažams pavojingai artėjant prie draudžiamos ribos, režisierė situacijas pakreipia taip, kad žiūrovų laukia visiškai nekaltos atomazgos, tampančios personažų nuskaidrėjimo ir praregėjimo akimirkomis. Filme vaidinantys vaikai ir paaugliai siekia pažinti savo kūną, o suaugusieji bando susirasti artimą ir giminingą sielą. Keistas personažų elgesys ir manijos slepia vienatvės baimę ir švelnumo ilgesį.
Filmas prasideda kadru, kuriame porelė stebi saulėlydį, o įsivaizduojamą dialogą įgarsina Kristina. Tai ne tik Kristinos, bet ir pačios menininkės Mirandos July kūrybinis principas. Rašydama ji mėgsta mintyse arba garsiai įgarsinti ir suvaidinti savo personažų dialogus. Žiūrint „Aš ir tu, ir kiti“ atrodo, lyg daugelis filmo situacijų vyktų tik Kristinos fantazijų pasaulyje. Montažas irgi sustiprina tokias dviprasmiškas mintis. Pavyzdžiui, Ričardui bežiūrint į mėnulį, šis virsta spinduliu, o paskui saulės zuikučiu, taip netikėtai perkeldamas žiūrovą iš vienos erdvės į kitą. Kartkartėmis tarsi padvelkia siurrealistinis Davido Lyncho filmų vėjelis ir, regis, lauki, kad Kristina ims ir pabus iš keisto sapno ar filmo personažai pasirodys tesą daugialypės asmenybės išsibarsčiusios dalys.
Taip filmas ir dėliojamas iš savotiškų stilizuoto gyvenimo performansų ir hepeningų, vedančių nušvitimo, praregėjimo ir suartėjimo su aplinkiniais link. Įmantrią, keistą ir stilizuotą istoriją režisierė pina iš žaviai kvailų ir žaismingų epizodų, kur trinamos ribos tarp meno, gyvenimo ir fantazijų, ir klausia, kas yra meno kūrinys, kokiais kriterijais remiantis nusprendžiama, ar jį verta kabinti meno galerijoje, o gal geriau tiesiog pakabinti medyje. Filmo pabaigoje vaiko smalsumas ir žvilgsnis įprasmina betikslį kito personažo (tiesiog stumiančio laiką) veiksmą, ir ekraną užliejantis saulėtekis virsta šio veiksmo dalimi.
Viename interviu režisierė papasakojo, kaip gimė epizodas su auksine žuvele. Pirminiuose scenarijaus variantuose praeivis turėjo neštis žuvelę maišelyje su vandeniu, o pro šalį važiuojantis filmo personažas – tiesiog ją stebėti. Vėliau ši mintis režisierei pasirodė nuvalkiota, ir ji ketino auksinę žuvelę išmesti iš scenarijaus, bet žuvelė vis „augo“, kol galiausiai tapo pagrindine to epizodo veikėja, o pats epizodas išvirto į įtampos kupiną trilerio sceną, kur mašinoje sėdintys personažai „serga“ ir „kovoja“ už žuvelės likimą. Taip šis epizodas tapo graudžiai komišku, jaudinančiu ir menišku kasdienybės hepeningu.
Mirandos July pasaulis – keistas, deformuotas, įmantrus, juokingas ir nelabai, atviras įvairiems interpretavimo kodams. Todėl turbūt vienus žiūrovus jos filmas užburia, o kitiems maga kuo greičiau dingti iš keistoko makabriško pasaulio.
Išėjus iš „Skalvijos“, mane užburia saulėlydis, kurį stebiu nuo Žaliojo tilto. Įdomu, jei šią akimirką nuo jo nušokčiau, ar tai būtų hepeningas? „Kažin...“ – mintyse pati sau atsakau ir ištirpstu gyvenimo gatvėse.
Iš “Šiaurės Atėnų” (2007 08 11)
