Amerikiečių režisierių Toddą Haynesą domina tapatybės tema. Filme „Auksinė praraja“ („Velvet Goldmine“, 1998) pasakodamas apie glam rock žvaigždę jis pasinaudojo „Piliečio Keino“ struktūra: žurnalistas susitinka su įvairiais muzikantą pažinojusiais, jam artimais žmonėmis, klausosi vienas kitam prieštaraujančių prisiminimų ir faktų, norėdamas suprasti, kas iš tikrųjų buvo jo straipsnio herojus. A la Douglas Sirk stilizuotos melodramos „Toli nuo rojaus“(„Far from heaven“, 2002) personažas - pavyzdingas šeimos tėvas ir gražios moters vyras, gerbiamas mažo miestelio pilietis, slepia savo homoseksualumą ir nuoširdžiai bijo savo prigimties. Naujausias Hayneso filmas „Manęs čia nėra“ („I‘m Not There“, JAV, 2007) - tai dar vienas jo kino esė tapatybės tema. Matyt, išeities tašku tapo garsioji dainininko frazė „Aš esu Bobas Dylanas tada, kai jaučiu poreikį būti Bobu Dylanu“. Esė labiausiai tiktų filmui apibūdinti. Norėdamas atrasti kadaise populiaraus maištininko, dainininko Bobo Dylano (tikroji pavardė Robertas Zimmermanas) tapatybę, režisierius naudojasi skirtingais kino žanrais, stiliais, požiūriais, gausiomis aliuzijomis ir reminiscencijomis. Kartu tai ir bandymas įžengti į praėjusio laiko upę. Joje - vis kitoks Bobas Dylanas. Žinantiems Dylano biografiją, bus smagu pasižiūrėti, kaip Haynesas „apžaidžia“, intrepretuoja ar išrutulioja kai kuriuos dainininko gyvenimo faktus. Kad ir tą, kad Dylanas filmavosi garsiame Samo Peckinpah vesterne apie Vaikį Bilą. Atpažinimo momentų filme daug - stilizuotuose a la mėgėjiška kino juosta kadruose šmėkšteli jauni „The Beatles“ ir kitos svinguojančio 7-ojo dešimtmečio Londono įžymybės, nuorodose į Andy Warholo „Factory“,dokumentinio filmo apie garsenybę stereotipus ironizuojančiame epizode, kurį puikiai suvaidino Julianne Moore. Jos Alisoje atpažįstame kitą garsią maištininkę, protesto dainų kūrėją ir Dylano bendražygę Joaną Baez. Mieščioniškas šios herojės namų interjeras pabrėžia distanciją, skiriančią moterį nuo jos maištingosios jaunystės įvaizdžio.
Šis filmo pradžioje  nuskambantis pseudodokumentinis interviu yra savotiškas kamertonas: vieniems jaunystės maištas liko prisiminimas, kitiems jis atvėrė nesibaigiantį kelią į save. Dylanas pasirinko būtent tai. Jis keičiasi, jame gyvena daug žmonių (pamenate garsią piliečio Keino frazę?), panašiai, kaip ir Keinas dainininkas nuolat prieštarauja pats sau. Provokuojanti filmo pradžia - negyvas Dylanas ant prozektoriumo stalo. Pirmas rėžis skalpeliu. Tuoj pamatysime tai, kas slypi po odos sluoksniu? Haynesas pasinaudoja šia metafora novatoriškai. Ieškodamas naujų kino naracijos galimybių jis žengia dar vieną žingsnį - materializuoja tuos kelis Dylano viduje gyvenančius žmones. Kiekviename jų yra tai, iš ko susideda asmenybė. Maištinga jaunystė, prarasta meilė, kūrybos troškimas, seksas, eksperimentavimas su nuosavo kūno galimybėmis, aistros, ambicijos, troškimai. Kiekvienas filmo personažas  simbolizuoja tam tikrą Dylano gyvenimo atkarpą, kuri, beje, stilizuojama, remiantis to laikotarpio amerikiečių kino stiliaus ypatybėmis.
Dylaną įkvėpusiu valkata dainininku Woody Guthrie apsimetinėjantis juodaodis berniukas Vudis ( Marcus Carl Franklin) žymi akimirką, kai ateina suvokimas, jog reikia dainuoti apie savo laiką. Heatho Ledgerio suvaidintas aktorius Robis  - didžiąją gyvenimo. Netikėta Ledgerio mirtis suteikia šiam Dylano pavidalui nostalgijos, neapsakomo ilgesio ir švelnumo, bet  ir suartina jo personažą su kitu savęs netausojusiu maištininku ir dainininku Serge‘u Gainsbourg‘u, juolab, kad Robio mylimąją suvaidino Gainsbourg‘o duktė Charlotte.
Cate Blanchett Džadas vizualiai bene labiausiai priartėja prie trapaus Dylano silueto, gerbėjų atmintin tarsi antspaudas įsirėžusio jo įvaizdžio. Blanchett Džadas klaidžioja narkotikų labirintais, vydamasis kūrybos iliuziją. Būtent Džadas suvokia protesto beprasmiškumą, būtent iš jo lūpų nuskamba frazė apie politikus ir beždžionių kalbą. Kontroversiškas, androginiškas, provokuojantis Džadas - savotiškas jau mitišku tapusio laiko, kuriame gimė svarbiausios popkultūros ikonos, simbolis. Įsimena epizodas, kai kartu su kita mitine figūra - bitnikų poetu Alleau Ginsbergu (David Cross) jie kalbasi su nukryžiuotojo statula. Yra dar vienas Dylno pavidalas - maištingas protesto dainų atlikėjas Džekas (Christian Bale). Atsivertęs, jis tampa pastoriumi Džonu. Yra teisme (ar apklausoje) prakeiktuoju poetu Arthuru Rimbaud prisistatantis Arturas (Ben Whishaw) . Yra vienišius Bilas (Richard Gere), kuris visai nemirė ir išgyveno gamtos prieglobstyje, bet kurį gyvenimo pabaigoje vėl pasiveja tas pats Patas Garrettas, kuris jį nužudė Peskinpah vesterne... Tikrasis Bobas Dylanas akimirksniui pasirodo pabaigoje - tarsi akies krašteliu stebime jo veido fragmentą - akis, pakumpusią nosį. Dar vienas pavidalas ir tiek? Suprantama, kad kiekvienas pasirinks tą Dylaną, kuris jam artimiausias. Aš, matyt, liksiu su maištininku, kurį pirmąkart išgirdau iš mėlynos plastmasinės plokštėlės. Jomis garsėjo kvadratinio formato žurnalas „Krugozor“, praplėtęs ne vieno  7-ojo dešimtmečio jaunuolio akiratį. Tada Dylaną žinojo visi - snobai, idealistai, juodaodžiai kovotojai, pacifistai, feministės, pasisakantys prieš karą Vietname ir net  sovietų šalies gyventojai.
Hayneso pasiūlyta galimybė įbristi į laiko upę - unikali. Unikali, nes „Manęs čia nėra“ -
ne tradiciška garsaus žmogaus biografijos rekonstrukcija, Haynesas ir nekuria tradicinio biografinio filmo. Ir ačiū Dievui. Galima tik įsivaizduoti, koks galėtų būti biografinis filmas apie Bobą Dylaną - iš atsitiktinių  prisiminimų, autobiografinės knygos, žiniasklaidos tekstų ir pan. sudurstytas Frankenšteinas - tarsi tikrojo Bobo Dylano parodija. Haynesas elgiasi priešingai. Jis kuria antibiografiją, bet, paradoksaliai būtent ji ir atskleidžia Dylano legendos, ar, jei norite, mito esmę. Nes Dylanas - tai ne tik dainininkas, bet ir daugybė kitų patirčių - aktoriaus, rašytojo, kinematografininko, Andy Warholo „Factory“ dalyvio, eksperimentuotojo su narkotikais ir t.t. Kiekvienąkart - vis kitas vaidmuo, vis kitas gyvenimas, vis nauja  buvimo kitu galimybė, susijusi su konkrečiu laiku ir aplinkybėmis. „Manęs čia nėra“ - akistata su laiku, su išnykusiomis iliuzijomis ir idealais, kurių sudedamoji dalis, be abejo, buvo ir Bobas Dylanas. Biografinis filmas visada siūlo tam tikrą „message“, kartais didaktišką, kartais - mažiau didaktišką. Haynesas iš visų jėgų vengia tokios didaktikos. Jis seka iš paskos savo herojui, kuris ne kartą yra prisipažinęs, kad ryte jis - vienoks, vakare - visiškai kitas žmogus. Bet jei žmogus tai pastebi ir fiksuoja, vadinasi, jis bando suvokti save dienos ar metų tėkmėje. Ir tai svarbiausia. Keistis kartu su aplink besikeičiančiu pasauliu ir nuolat išlikti iki galo nesuprastu savimi. Ir tai, ko gero, pati didaktiškiausia „Manęs čia nėra“ mintis.
Filmas užburia ir vaizdais, ir ritmu, ir, žinoma, Dylano muzika. Be abejo, žiūrint ilgoką, per dvi valandas trunkantį filmą retkarčiais aplanko ir šventvagiška mintis, gal, vis dėlto, čia visko yra per daug - kinematografinių  stilių, interpretavimo galimybių, aliuzijų? Gal Haynesas nesugebėjo pats atsirinkti, kas jam svarbiausia? Tačiau „Manęs čia nėra“ turi daug sunkiai įvardijamo žavesio ir magijos. Infantiliškas ir pataikaujantis žiūrovams šiuolaikinis kinas stengiasi tausoti žiūrovų intelektą. „Manęs čia nėra“ - sudėtingas filmas. Tai ne tik Dylano, bet ir kino mistifikacija. Man jis priminė Andrejaus Tarkovskio „Veidrodį“, kuris vos pasirodęs stebino sudėtinga kino kalba. Dabar neliko jokių to įmantrumo pėdsakų. Kažkada juk labai sudėtingas atrodė ir Federico Fellini filmas „81/2“. Kinas nestovi vietoje. Matyt, praeis šiek tiek laiko, ir „Manęs čia nėra“ atrodys tokio pat klasikinio skaidrumo ir aiškumo filmas.

Živilė Pipinytė (7md)