“Man sekėsi visur, išskyrus savo paties gyvenimą” (Serge Gainsbourg)
Naujus metus SKALVIJOS kino centras pradeda premjera, kurios centre – ypatinga XX amžiaus asmenybė – prancūzų dainų kūrėjas ir atlikėjas Serge‘as Gainsbourg‘as.
Visais laikais žmonėms reikėjo sektinų idealų, legendų, kurios spalvintų kasdienybę ir įrodytų, kad įstabus gyvenimas egzistuoja. Įdomu, tai, kad bėgant laikui, sąlygos, keliamos herojui, vis kito. Kitaip nei anksčiau, kai idealais tapdavo ypatingai narsūs, protingi ar pasiaukojantys asmenys, šiuolaikinį žmogų labiausiai jaudina prieštaringos asmenybės. Dar XVIII amžiuje J.V.Gėtės aktualizuotas dėl pažinimo sielą velniui pardavęs personažas ligi šių dienų lieka herojiškiausiu asmeniu. „Prakeiktojo“ etiketė lydėjo bene visus modernizmo atstovus, kurie savo laiku buvo visuomenės autsaideriais, o vėliau tapo epochos ikonomis. Dabar prakeiktųjų legendos atpažįstamos ilgame išskirtinių asmenybių vardų sąraše - Frank Zappa, Frederico Garcia Lorca, Charles Bukowski, Georges Brassens, Jim Morrison. Vardinti būtų galima labai ilgai.
Tokia legenda tapo ir 1991 m. miręs garsiausias prancūziško chansono kūrėjas – Serge‘as Gainsbourg‘as. Nepaprastas talentas jo asmenyje derėjo su nevaržoma laisve ir drąsa. Naujasis Joanno Sfaro filmas „Gainsbourga‘s. Didvyriškas gyvenimas“ pasakoti jo istoriją pradeda vaikystės epizodais, kuriuose jau skleidėsi nepaprastas menininko būdas. Režisierius filme nagrinėja Gainsbourg‘o legendą, klaidžioja patraukliuose menininko biografijos vingiuose ir diplomatiškai vengia kontraversiškiausių jos momentų. Filmo kūrėjas sąmoningai atsisako paskutiniojo dainininko gyvenimo etapo nenorėdamas tepti jo legendos, tačiau net ir prieštaringas devintojo dešimtmečio elgesys yra neatskiriama pikantiškos asmenybės dalis.
Serge‘as Gaisbourg‘as gimė 1928 m. žydų imigrantų šeimoje Paryžiuje. Tikrasis jo vardas buvo Lucienas, kurio jis negalėjo pakęsti. Trečioji žmona Jane Birkin prisimena, kad šis vardas jam priminė „visų tų kirpėjų“ vardus, todėl jis pasirinko rusišką kilmę pabrėžiantį Serge. Pernelyg įprastas vardas nebuvo vienintelė dainininko savikritika. Iš pradžių menininkas kompleksavo dėl keistos išvaizdos – apie keletą iš savo dainų yra pasakęs, jog jis jaučiasi esąs per bjaurus pastarąsias atlikti. Paradoksalu, bet visi dainininko duetai yra sudainuoti su vienomis gražiausių moterų. Ilga nosis, atsikišusios ausys ir užkritę akių vokai kūrė neįprastą žmogaus portretą, tačiau Gainsbourg‘o biografija byloja, kad netradicinė išvaizda jam nebuvo kliūtis. Atvirkščiai – jis buvo laikomas vienu seksualiausių Prancūzijos vyru. Vėliau šia tema dainininkas pasakys nemirtingą frazę: „Bjaurumas yra viršesnis už grožį, nes jis nesibaigia“.
Gainsbourg‘o tėvas buvo profesionalus pianistas. Serge‘as augo muzikalioje aplinkoje ir jau vaikystėje puikiai skambino klasikos ir džiazo kūrinius, tačiau pradžioje savo ateitį vaikinas siejo su daile. Tik vėliau, pabūgęs, kad jam stinga talento ir įkvėpimo, jis metė vizualiuosius menus ir visą save atidavė niekada neapleistai muzikai, kurioje dėl talento svyruoti nereikėjo. Grodamas pianinu kavinėse jis tapo itin populiarus tarp paryžiečių, merginos alpdavo dėl jo dainų apie meilę, jų aštrūs tekstai buvo kupini cinizmo moterų tema. Dėmesio nestokojantis dainininkas greitai tapo vienos manekenės (Elizabeth Levitzky) išlaikytiniu, o vėliau ir vyru.
Kuo gi buvo patrauklus šis neišvaizdus vyriškis? Pasak „Washington Post“ žurnalisto William Drozdiak, moterys neatsispirdavo jo užkritusioms akims, trijų dienų barzdai ir amžinai penkių kasdienių „Gitanes“ pakelių dūmų aureolei. Cigaretės tapo Gainsbourg‘o įvaizdžio dalimi. Gerbėjai iki šiol vietoj gėlių ant dainininko kapo neša „tabako puokštes“.
Kodėl jo muzikai neabejingi liko milijonai iš Prancūzijos ir viso pasaulio? Jo muzika gimė iš ilgos prancūziškų dainų tradicijos ir ilgainiui prisijaukindama naujai atsirandančius stilius tapo kažkuo, ką apibūdinti teisingiausia būtų tiesiog Gainsbourg‘o muzika. Jo dainų tekstai, įkvėpti vieno garsiausio prancūzų poeto Jacques Prevert, buvo ciniški, paradoksalūs, sąmojingi ir pilni autentiško patoso. Menininkui mirus, Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand‘as jį vadino naujuoju Baudelaire‘u, mūsų Apollinaire‘u, prancūzišką dainą pavertusiu menu. Gaisbourg‘as buvo genialus muzikantas, atviras ir drąsus. Jo sukurtus kūrinius atliko tokios garsenybės kaip Brigitte Bardot, Anna Karina, Petula Clark, Juliette Gréco, Catherine Deneuve, Isabelle Adjani, Marianne Faithfull, Françoise Hardy, Vanessa Paradis ir daugiau nei 13 metų jo žmona buvusi Jane Birkin, su kuria jie susilaukė dabar jau žinomos aktorės Charlotte Gainsbourg. Serge‘o muzikos stiliai keitėsi, taikėsi prie vyraujančių bangų, tačiau visada išliko pažymėti su niekuo nesupainiojamu Gainsbourg‘o braižu. Vis tas pats paprastas džinsų, marškinių ir cigaretės lūpose derinys buvo genialus, tokia buvo ir jo muzika: neįmantri, bet savo genialumu lenkianti sudėtingiausius kūrinius.
Dainininkas perėjo keletą skirtingų muzikos etapų. Septintajame dešimtmetyje, nuslūgus chansono populiarumui, Serge‘as lengvai pereina prie prancūziškos rock‘n‘roll atmainos - Yé-Yé. Šis periodas siejasi su garsia dainininke F.Gall. Gainsbourg‘as tuo metu dar paauglei Gall sukūrė dainą „Poupée de Cire, Poupée de Son“ su kuria mergina laimėjo Euroviziją. Tačiau žinomiausias ir skandalingiausias šio dueto darbas yra daina „Les sucettes“ (pranc. čiulpinukai). Hitu tapusią dainą atlikusi prancūzų Lolita - France Gall tik po ilgo laiko sužinojo perkeltinę jos prasmę. Dainoje kalbama apie merginą, kuri labai mėgsta čiulpti ledinukus, nes jai patinka, kaip saldus skystis teka jos gerkle. Toks tekstas, skambantis iš paauglės lūpų, sukėlė sąmyšį visuomenėje.
Gašlumas Serge‘o kūryboje yra ne tik įkvėpimo šaltinis, bet ir populiarumo sąlyga. Visiems žinomas jo singlas „Je t'aime... moi non plus" (pranc. aš tave myliu... aš tavęs nebe) originaliai buvo įrašytas su Brigitte Bordot, tačiau pasklidus gandams, jog ten girdisi kaip glamonėjasi du dainininkai, buvo sutarta jo neišleisti. Vėliau šią dainą Gainsbourg‘as įrašė kartu su didžiausia gyvenimo meile Jane Birkin ir singlas tapo populiariausiu hitu, kurio kopijų pasaulyje parduota daugiau nei 6 mln. Vatikanas kūrinį pavadino vulgariu ir amoraliu. Atsakydamas į tokius priekaištus Gainsbourgas popiežiui pasiūlė įsiklausyti į beveik liturginę dainos melodiją.
Serge‘as Gainsbourg‘as diskografijoje yra du regio albumai, įrašyti Jamaikoje. Dainininkas pakvietė bendradarbiauti garsiausius šio stiliaus atlikėjus – Robbie Shakespeare, Sticky Thompson, Peter Tosh ir Bob Marley grupių narius. Nei vienas nesutiko įrašinėti prancūziškos muzikos iki tol, kol sužinojo jog Gainsbourg‘as yra "Je t'aime... moi non plus" autorius.
Su jamaikiečiais Gainsbourg‘as įrašė dar vieną dainą, sukėlusią skandalą. Tai buvo garsioji „Marselietė“, padainuota regio ritmu, vietoj žodžių „į piliečių rankas“ dainuojant „į rankas kiaušingalvių“. Šį turą persekiojo dešinieji radikalai. Prieš koncertą Strasbūre meras sulaukė grasinimų iš Prancūzijos armijos parašiutininkų, todėl Gainsbourg‘as į sceną užlipo vienas ir sudainavo populiariąją dainos versiją. Pabaigoje parodė nepadorų gestą minios gale stovėjusiems ir išpuoliui nusiteikusiems parašiutininkams. Vėliau jamaikietiškąją Prancūzijos himno versiją dainininkas apgynė įrodydamas, kad ji yra arčiausiai dar XVIII amžiaus pab. sukurtos originaliosios jos versijos. Visgi „šis valstybės himno coveris prancūzams tapo ekvivalenčiu Sex Pistols „God Save the Queen“ ir Jimi Hendrix‘o „Star-Spangled Banner“, Gainsbourg‘o biografijoje rašo S.Simmone.
Dar vieną lolitišką istoriją menininkas pasakoja 1971-ųjų albume „Histoire de Melody Nelson“. Albume pirmuoju asmeniu Gainsbourg‘as dainuoja apie pusamžį vyrą, mylintį 15-metę. Šis albumas laikomas vienu svarbiausių dainininko istorijoje. Tačiau kontraversiškiausias visgi yra 1975-ųjų „Rock Around the Bunker“, susidedantis iš dainų, išjuokiančių Hitlerį bei nacistinį režimą.
Apskritai 8-ąjame dešimtmetyje prasideda kontraversiškiausias dainininko gyvenimo etapas. Darosi aišku, kad Gainsbourg‘ui didžiausia laimė yra kelti visuomenės sumišimą, išjudinti konservatyviomis nuostatomis gyvenančius žmones ir ieškoti temų, kurios vis dar laikomos tabu. 1984 m. jam tai neabejotinai pavyko. Tada pasirodė dainininko ir tuo metu trylikametės dukros Charlotte Gainsbourg duetas „Lemon Incest“ (angl. Citrinos/prasta kraujomaiša). Dainos muzikinis klipas sukėlė sąmyšį, nes provokuojantį dainos tekstą iliustravo tėvas su dukra, gulintys vienoje lovoje. Vėliau Gainsbourg‘as sukūrė dukrą garbinantį trumpametražį filmą „Charlotte forever“.
Paskutinis dainininko dešimtmetis buvo akylai sekamas visos prancūzų visuomenės. Jau tada Gainsbourg‘o legenda buvo gan prieštaringa, tačiau su kiekvienu jo viešu pasirodymu, populiarumas, rodos, vis augo. Dainininkas tada sau leido beveik viską. Išgyvenęs širdies smūgį jis nesiruošė atsikratyti žalingų įpročių: vienas artimas jo draugas kartą pasakė, kad paskutinius dešimt savo gyvenimo metų Gainsbourg‘as žaidė su savo gyvenimu. Dar armijoje išmokytas gerti, nesiliovė to daryti iki paskutinių savo dienų. Skandalingiausi ir amžininkams puikiai žinomi buvo jo pasirodymai įvairiuose TV šou. Smilkstanti cigaretė ir iš burnos sklindantys nevienareikšmiai pasisakymai šokiruodavo televizijos žiūrovus.
Kartą tiesioginiame eteryje jis vulgariai pasiūlė Whitney Houston pasimylėti. Protestuodamas prieš išaugusius valstybės mokesčius, kitoje televizijos laidoje jis viešai sudegino 500 frankų (kas laikoma baudžiamu nusikaltimu). Dar vienas skandalingas pasirodymas buvo pokalbių laidoje kartu su dainininke Catherine Ringer, kuriai buvo skirti cenzūruotinos Gainsbourg‘o replikos, bet įžeistosios atsakas buvo dar įsimintinesnis. Ji teigė anksčiau žavėjusis talentingu muzikantu, tačiau šiandien prieš save tematanti „varganą alkoholiką, šlykštų seną parazitą“.
Šie aštrūs Catherine Ringer žodžiai, gaila, tiksliai nusakė tai, kuo paskutiniu gyvenimo dešimtmečiu virto Serge‘as Gainsbourg‘as. Nepaisant amžiaus, vyras iki gyvenimo galo nenusivilko seksualių marškinių, nesiliovė provokavęs savo gerbėjų ir priešų. Į klausimą, kodėl jis taip elgėsi vieno atsakymo nėra, o jei ir buvo, jis atgulė kartu su dainininko kūnu Montparnaso kapinėse.
„Gainsbarre“ – neišverčiama sąvoka, apibūdinanti paskutinį menininko gyvenimo tarpsnį. Tai buvo kažkas dieviško, bet kartu ir prakeikto, pažymėto velnio ženklu. Toks buvo legendinis prancūzų dainininkas, aktorius, režisierius ir dainų autorius Serge‘as Gainsbourg‘as. Vaizdingai jo istoriją pasakoja šiuo filmu debiutavęs režisierius Joann‘o Sfaro juostoje „Gainsbourg‘as. Didvyriškas gyvenimas“.
Parengė Aistė Račaitytė
Naujus metus SKALVIJOS kino centras pradeda premjera, kurios centre – ypatinga XX amžiaus asmenybė – prancūzų dainų kūrėjas ir atlikėjas Serge‘as Gainsbourg‘as.
Visais laikais žmonėms reikėjo sektinų idealų, legendų, kurios spalvintų kasdienybę ir įrodytų, kad įstabus gyvenimas egzistuoja. Įdomu, tai, kad bėgant laikui, sąlygos, keliamos herojui, vis kito. Kitaip nei anksčiau, kai idealais tapdavo ypatingai narsūs, protingi ar pasiaukojantys asmenys, šiuolaikinį žmogų labiausiai jaudina prieštaringos asmenybės. Dar XVIII amžiuje J.V.Gėtės aktualizuotas dėl pažinimo sielą velniui pardavęs personažas ligi šių dienų lieka herojiškiausiu asmeniu. „Prakeiktojo“ etiketė lydėjo bene visus modernizmo atstovus, kurie savo laiku buvo visuomenės autsaideriais, o vėliau tapo epochos ikonomis. Dabar prakeiktųjų legendos atpažįstamos ilgame išskirtinių asmenybių vardų sąraše - Frank Zappa, Frederico Garcia Lorca, Charles Bukowski, Georges Brassens, Jim Morrison. Vardinti būtų galima labai ilgai.
Tokia legenda tapo ir 1991 m. miręs garsiausias prancūziško chansono kūrėjas – Serge‘as Gainsbourg‘as. Nepaprastas talentas jo asmenyje derėjo su nevaržoma laisve ir drąsa. Naujasis Joanno Sfaro filmas „Gainsbourga‘s. Didvyriškas gyvenimas“ pasakoti jo istoriją pradeda vaikystės epizodais, kuriuose jau skleidėsi nepaprastas menininko būdas. Režisierius filme nagrinėja Gainsbourg‘o legendą, klaidžioja patraukliuose menininko biografijos vingiuose ir diplomatiškai vengia kontraversiškiausių jos momentų. Filmo kūrėjas sąmoningai atsisako paskutiniojo dainininko gyvenimo etapo nenorėdamas tepti jo legendos, tačiau net ir prieštaringas devintojo dešimtmečio elgesys yra neatskiriama pikantiškos asmenybės dalis.
Serge‘as Gaisbourg‘as gimė 1928 m. žydų imigrantų šeimoje Paryžiuje. Tikrasis jo vardas buvo Lucienas, kurio jis negalėjo pakęsti. Trečioji žmona Jane Birkin prisimena, kad šis vardas jam priminė „visų tų kirpėjų“ vardus, todėl jis pasirinko rusišką kilmę pabrėžiantį Serge. Pernelyg įprastas vardas nebuvo vienintelė dainininko savikritika. Iš pradžių menininkas kompleksavo dėl keistos išvaizdos – apie keletą iš savo dainų yra pasakęs, jog jis jaučiasi esąs per bjaurus pastarąsias atlikti. Paradoksalu, bet visi dainininko duetai yra sudainuoti su vienomis gražiausių moterų. Ilga nosis, atsikišusios ausys ir užkritę akių vokai kūrė neįprastą žmogaus portretą, tačiau Gainsbourg‘o biografija byloja, kad netradicinė išvaizda jam nebuvo kliūtis. Atvirkščiai – jis buvo laikomas vienu seksualiausių Prancūzijos vyru. Vėliau šia tema dainininkas pasakys nemirtingą frazę: „Bjaurumas yra viršesnis už grožį, nes jis nesibaigia“.
Gainsbourg‘o tėvas buvo profesionalus pianistas. Serge‘as augo muzikalioje aplinkoje ir jau vaikystėje puikiai skambino klasikos ir džiazo kūrinius, tačiau pradžioje savo ateitį vaikinas siejo su daile. Tik vėliau, pabūgęs, kad jam stinga talento ir įkvėpimo, jis metė vizualiuosius menus ir visą save atidavė niekada neapleistai muzikai, kurioje dėl talento svyruoti nereikėjo. Grodamas pianinu kavinėse jis tapo itin populiarus tarp paryžiečių, merginos alpdavo dėl jo dainų apie meilę, jų aštrūs tekstai buvo kupini cinizmo moterų tema. Dėmesio nestokojantis dainininkas greitai tapo vienos manekenės (Elizabeth Levitzky) išlaikytiniu, o vėliau ir vyru.
Kuo gi buvo patrauklus šis neišvaizdus vyriškis? Pasak „Washington Post“ žurnalisto William Drozdiak, moterys neatsispirdavo jo užkritusioms akims, trijų dienų barzdai ir amžinai penkių kasdienių „Gitanes“ pakelių dūmų aureolei. Cigaretės tapo Gainsbourg‘o įvaizdžio dalimi. Gerbėjai iki šiol vietoj gėlių ant dainininko kapo neša „tabako puokštes“.
Kodėl jo muzikai neabejingi liko milijonai iš Prancūzijos ir viso pasaulio? Jo muzika gimė iš ilgos prancūziškų dainų tradicijos ir ilgainiui prisijaukindama naujai atsirandančius stilius tapo kažkuo, ką apibūdinti teisingiausia būtų tiesiog Gainsbourg‘o muzika. Jo dainų tekstai, įkvėpti vieno garsiausio prancūzų poeto Jacques Prevert, buvo ciniški, paradoksalūs, sąmojingi ir pilni autentiško patoso. Menininkui mirus, Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand‘as jį vadino naujuoju Baudelaire‘u, mūsų Apollinaire‘u, prancūzišką dainą pavertusiu menu. Gaisbourg‘as buvo genialus muzikantas, atviras ir drąsus. Jo sukurtus kūrinius atliko tokios garsenybės kaip Brigitte Bardot, Anna Karina, Petula Clark, Juliette Gréco, Catherine Deneuve, Isabelle Adjani, Marianne Faithfull, Françoise Hardy, Vanessa Paradis ir daugiau nei 13 metų jo žmona buvusi Jane Birkin, su kuria jie susilaukė dabar jau žinomos aktorės Charlotte Gainsbourg. Serge‘o muzikos stiliai keitėsi, taikėsi prie vyraujančių bangų, tačiau visada išliko pažymėti su niekuo nesupainiojamu Gainsbourg‘o braižu. Vis tas pats paprastas džinsų, marškinių ir cigaretės lūpose derinys buvo genialus, tokia buvo ir jo muzika: neįmantri, bet savo genialumu lenkianti sudėtingiausius kūrinius.
Dainininkas perėjo keletą skirtingų muzikos etapų. Septintajame dešimtmetyje, nuslūgus chansono populiarumui, Serge‘as lengvai pereina prie prancūziškos rock‘n‘roll atmainos - Yé-Yé. Šis periodas siejasi su garsia dainininke F.Gall. Gainsbourg‘as tuo metu dar paauglei Gall sukūrė dainą „Poupée de Cire, Poupée de Son“ su kuria mergina laimėjo Euroviziją. Tačiau žinomiausias ir skandalingiausias šio dueto darbas yra daina „Les sucettes“ (pranc. čiulpinukai). Hitu tapusią dainą atlikusi prancūzų Lolita - France Gall tik po ilgo laiko sužinojo perkeltinę jos prasmę. Dainoje kalbama apie merginą, kuri labai mėgsta čiulpti ledinukus, nes jai patinka, kaip saldus skystis teka jos gerkle. Toks tekstas, skambantis iš paauglės lūpų, sukėlė sąmyšį visuomenėje.
Gašlumas Serge‘o kūryboje yra ne tik įkvėpimo šaltinis, bet ir populiarumo sąlyga. Visiems žinomas jo singlas „Je t'aime... moi non plus" (pranc. aš tave myliu... aš tavęs nebe) originaliai buvo įrašytas su Brigitte Bordot, tačiau pasklidus gandams, jog ten girdisi kaip glamonėjasi du dainininkai, buvo sutarta jo neišleisti. Vėliau šią dainą Gainsbourg‘as įrašė kartu su didžiausia gyvenimo meile Jane Birkin ir singlas tapo populiariausiu hitu, kurio kopijų pasaulyje parduota daugiau nei 6 mln. Vatikanas kūrinį pavadino vulgariu ir amoraliu. Atsakydamas į tokius priekaištus Gainsbourgas popiežiui pasiūlė įsiklausyti į beveik liturginę dainos melodiją.
Serge‘as Gainsbourg‘as diskografijoje yra du regio albumai, įrašyti Jamaikoje. Dainininkas pakvietė bendradarbiauti garsiausius šio stiliaus atlikėjus – Robbie Shakespeare, Sticky Thompson, Peter Tosh ir Bob Marley grupių narius. Nei vienas nesutiko įrašinėti prancūziškos muzikos iki tol, kol sužinojo jog Gainsbourg‘as yra "Je t'aime... moi non plus" autorius.
Su jamaikiečiais Gainsbourg‘as įrašė dar vieną dainą, sukėlusią skandalą. Tai buvo garsioji „Marselietė“, padainuota regio ritmu, vietoj žodžių „į piliečių rankas“ dainuojant „į rankas kiaušingalvių“. Šį turą persekiojo dešinieji radikalai. Prieš koncertą Strasbūre meras sulaukė grasinimų iš Prancūzijos armijos parašiutininkų, todėl Gainsbourg‘as į sceną užlipo vienas ir sudainavo populiariąją dainos versiją. Pabaigoje parodė nepadorų gestą minios gale stovėjusiems ir išpuoliui nusiteikusiems parašiutininkams. Vėliau jamaikietiškąją Prancūzijos himno versiją dainininkas apgynė įrodydamas, kad ji yra arčiausiai dar XVIII amžiaus pab. sukurtos originaliosios jos versijos. Visgi „šis valstybės himno coveris prancūzams tapo ekvivalenčiu Sex Pistols „God Save the Queen“ ir Jimi Hendrix‘o „Star-Spangled Banner“, Gainsbourg‘o biografijoje rašo S.Simmone.
Dar vieną lolitišką istoriją menininkas pasakoja 1971-ųjų albume „Histoire de Melody Nelson“. Albume pirmuoju asmeniu Gainsbourg‘as dainuoja apie pusamžį vyrą, mylintį 15-metę. Šis albumas laikomas vienu svarbiausių dainininko istorijoje. Tačiau kontraversiškiausias visgi yra 1975-ųjų „Rock Around the Bunker“, susidedantis iš dainų, išjuokiančių Hitlerį bei nacistinį režimą.
Apskritai 8-ąjame dešimtmetyje prasideda kontraversiškiausias dainininko gyvenimo etapas. Darosi aišku, kad Gainsbourg‘ui didžiausia laimė yra kelti visuomenės sumišimą, išjudinti konservatyviomis nuostatomis gyvenančius žmones ir ieškoti temų, kurios vis dar laikomos tabu. 1984 m. jam tai neabejotinai pavyko. Tada pasirodė dainininko ir tuo metu trylikametės dukros Charlotte Gainsbourg duetas „Lemon Incest“ (angl. Citrinos/prasta kraujomaiša). Dainos muzikinis klipas sukėlė sąmyšį, nes provokuojantį dainos tekstą iliustravo tėvas su dukra, gulintys vienoje lovoje. Vėliau Gainsbourg‘as sukūrė dukrą garbinantį trumpametražį filmą „Charlotte forever“.
Paskutinis dainininko dešimtmetis buvo akylai sekamas visos prancūzų visuomenės. Jau tada Gainsbourg‘o legenda buvo gan prieštaringa, tačiau su kiekvienu jo viešu pasirodymu, populiarumas, rodos, vis augo. Dainininkas tada sau leido beveik viską. Išgyvenęs širdies smūgį jis nesiruošė atsikratyti žalingų įpročių: vienas artimas jo draugas kartą pasakė, kad paskutinius dešimt savo gyvenimo metų Gainsbourg‘as žaidė su savo gyvenimu. Dar armijoje išmokytas gerti, nesiliovė to daryti iki paskutinių savo dienų. Skandalingiausi ir amžininkams puikiai žinomi buvo jo pasirodymai įvairiuose TV šou. Smilkstanti cigaretė ir iš burnos sklindantys nevienareikšmiai pasisakymai šokiruodavo televizijos žiūrovus.
Kartą tiesioginiame eteryje jis vulgariai pasiūlė Whitney Houston pasimylėti. Protestuodamas prieš išaugusius valstybės mokesčius, kitoje televizijos laidoje jis viešai sudegino 500 frankų (kas laikoma baudžiamu nusikaltimu). Dar vienas skandalingas pasirodymas buvo pokalbių laidoje kartu su dainininke Catherine Ringer, kuriai buvo skirti cenzūruotinos Gainsbourg‘o replikos, bet įžeistosios atsakas buvo dar įsimintinesnis. Ji teigė anksčiau žavėjusis talentingu muzikantu, tačiau šiandien prieš save tematanti „varganą alkoholiką, šlykštų seną parazitą“.
Šie aštrūs Catherine Ringer žodžiai, gaila, tiksliai nusakė tai, kuo paskutiniu gyvenimo dešimtmečiu virto Serge‘as Gainsbourg‘as. Nepaisant amžiaus, vyras iki gyvenimo galo nenusivilko seksualių marškinių, nesiliovė provokavęs savo gerbėjų ir priešų. Į klausimą, kodėl jis taip elgėsi vieno atsakymo nėra, o jei ir buvo, jis atgulė kartu su dainininko kūnu Montparnaso kapinėse.
„Gainsbarre“ – neišverčiama sąvoka, apibūdinanti paskutinį menininko gyvenimo tarpsnį. Tai buvo kažkas dieviško, bet kartu ir prakeikto, pažymėto velnio ženklu. Toks buvo legendinis prancūzų dainininkas, aktorius, režisierius ir dainų autorius Serge‘as Gainsbourg‘as. Vaizdingai jo istoriją pasakoja šiuo filmu debiutavęs režisierius Joann‘o Sfaro juostoje „Gainsbourg‘as. Didvyriškas gyvenimas“.
Parengė Aistė Račaitytė
