Gegužės 26-ajai - GRUZIJOS RESPUBLIKOS NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENAI
Gruzinai – senoviškiausi lietuvių giminaičiai?
Režisieriaus Gelos Kandelakio filmo „0,047 prioc. Žemės“ 1-ąją dalį „Kaimas“ peržiūrėjus
Šių metų kovo 2-ąją dieną (pakartojant per Lietuvos televizijos 2-ąjį kanalą „Kultūra“ gegužės 25 dieną), Vilniaus „Skalvijos“ kino teatro žiūrovai ir elitinių filmų gerbėjai turėjo retą ir brangią progą savo kultūrinei brandai išvysti specialiai į Lietuvą atvykusio žymaus gruzinų režisieriaus (vaidinusio taip pat ir garsiojo gruzinų kino autoriaus Joselianio filmuose) Gelos Kandelakio dokumentinės trilogijos „0,047 proc. Žemės“ apie savo mylimą Gruziją, kokią jis pats matąs, pirmąją dviejų valandų trukmės dalį „Kaimas“.
Šis neprailgęs, nustebinęs ir giliai susimąstyti paakinęs filmas pateikė keletą netikėtų, bet akivaizdžių atradimų Lietuvos intelektualams bei apskritai, lietuvių tautinei-kultūrinei pasaulėžiūrai.
Visa dokumentinio filmo eiga parodyta per režisieriaus kelionę ieškant, susitinkant ir atviraširdiškai bendraujant su atokios, beveik visiškai be jaunosios kartos likusios, tačiau gyvybingos ir daugiaamžę gruzinų gyvenimo filosofiją išlaikiusios kalnų gyvenvietės žmonėmis. Tarp buitinio, ūkinio ir asmeninio rodomų savo tautiečių gyvenimo vaizdų bei smagių ar nutęsiamų pašnekesių vis įsiterpdavo subtilaus ir sveiko gruzinų humoro bei pamokomos išminties vaisiai.
Režisierius neskubėdamas, ramiai, tiesiai mūsų lietuviškus stereotipus apie „karštus ir ūmius kalniečius“ laužydamas ir atverdamas tikrąją, sakytumei, kone šiaurietiškai išdidžią, gruzinų dvasią, parodė ir kalnų bei lygumų gamtos ramybę, ir kiek aprūdijusių, tačiau mums šiltų prisiminimų apie savo laikų kaimą keliančių geležinių tvorų supamų namų individualumą, ir sirpstančiais vynuogynais besirūpinančius lietaus merkiamus ūkininkus, ir žvyruotus kalnų keliukus, kuriais rieda senesnių laikų automobiliai, ir tuo pačių lietuviams įprastu žiemos sniegu dengiamą gruodą. Bet svarbiausiai buvo bene pirmą kartą, kaip ir daugeliui į kino salę atėjusių jaunųjų lietuvių žiūrovų, gyvenime patirti gruzinų vidinį pasaulį ir dar iki šiol išlikusios jų civilizacijos ypatumą.
Galima buvo pastebėti, kad nepaisant ir filmuotų žmonių, ir paties režisieriaus apgailestavimų, kad padėtis Gruzijoje esanti „skaudi ir tragiška“ (daugybė jaunimo palikę ne tik gimtuosius kaimus, bet ir iš viso - emigravę iš šalies), visas filmas parodė tą gyvąją tautą ir jos dvasią, kuri iš mūsų tėvų ir senelių prisiminimų dar buvusi išlikusi ir alsuojanti Lietuvoje apie 1960-uosius metus. Nors mūsų senimas dar spėjo viską atverti ir perduoti naujai kartai per 1988-1989-ųjų Atgimimą, deja, jie jau išmirę ir mes tegalime apie daug ką tik pasiskaityti ar sužinoti iš archyvinių įrašų. Tuo tarpu 50-ia metų ilgiau šiuo atžvilgiu išsilaikiusi Gruzija – bent šiuo filmu – gali būti mums pavyzdys ir savotiškas vadovėlis, ką mes, lietuviai, esame turėję ir ką dar bent iš dalies tebegalime išlaikyti ar atkurti.
Žinoma, kalbama apie dvasinius ir moralinius dalykus. Visiems žinomas gruzinų vaišingumas, kurį pamatėme kiek su humoru per filmo peržiūrą, buvo būdingas ir nesenų laikų lietuviams. Ne vienas filme kalbintas gruzinas pasipasakojo ir apie savo šeimos ir artimųjų sunkų, nuo stalininės priespaudos ir nepriteklių nukentėjusį gyvenimą. Tačiau daug ryžtingiau, griežčiau ir labiau tikint parodytos gruzinų dorovinės, gyvenimo prasmės ir tautinio sugyvenimo nuostatos. Jos primena mūsų patriotiškai ir doroviškai katalikiškai auklėtos prieškario kartos, su kurios senoliais dar daugeliui mūsų yra tekę bendrauti, tvirtą laikyseną.
Filmo autorius nuosekliai parodė ir Gruzijoje iki šiol išlikusias krikščioniškas Kalėdų ir jų tautinės gruziniškos dermės giesmių, kaimynų lankymo, o taip pat ir laidotuvių raudų tradicijas, kurios Lietuvoje beveik tokios pačios buvusios ne tik XIX-XX amžių sandūroje, kaip liudija tyrinėtojų užrašyta gausi etnografinė medžiaga, bet dar gerokai ir po karo, kai kur išlikusios kone iki mūsų laikų.
Pabaigai liko paminėti patį įdomiausią, labiausiai intriguojantį ir netikėtai pribloškiantį lietuvio filmo žiūrovo atradimą. Didžiumai dabartinės jaunosios lietuvių kartos niekad nebuvus ir nemačius tikrosios Gruzijos ir jos žmonių, tik girdėjus įsisenėjusius pašiepiančius gruzinus svetimšalių (dažniausiai sovietinių rusų) stereotipus, iki šiolei tebekartojamus žiniasklaidoje, apstulbino faktas, kad kone trečdalis (jei ne daugiau) visų filme parodytų etninių gruzinų savo senovine pailgo veido forma ir didžiulėmis (tiksliau, ilgomis) nosimis, ir neretas apyšviesių plaukų ir melsvų ar pilkšvų akių, beveik tiksliai atkartoja nuo akmens amžiaus laikų archeologų Lietuvoje žinomą senųjų baltų (taigi – lietuvių) antropologinį tipą, kuris, mokslininkų tyrimais, kartais pasitaiko dabartinėje Suvalkijoje.
Ne vienas etninę kilmę studijuojantis ir ja besidomintis mokslininkas žino, kad senąją baltų protautę (santykinai taip pavadinus) tikrai sieja seniausios kilmės ir bendrumo ryšiai su senoviškiausiais antropologiniais ir genetiniais tipais Kaukaze. Pavyzdžiui, maždaug prieš pusantrų metų amerikiečių genetikai, tiriantys senąsias Pasaulio žmonijos rasių ir tipų migracijas nuo dabartinio žmogaus atsiradimo prieš 50-70 tūkstančių metų Afrikoje, internete (taip pat ir lietuviškuose tinklalapiuose) plačiai paskelbė ištyrę, kad Šiaurės europiečiams – taigi seniesiems baltams, ugrofinams ir germanams, o taip pat slaviakalbiams jų palikuonims, – gyvenantiems nuo dabartinės Baltarusijos ir Lietuvos iki Suomijos, Karelijos ir Švedijos, būdingas niekur kitur Pasaulyje neaptinkamas „baltų plaukų ir mėlynų akių“ genas, kuris kaip „genetinė anomalija“ maždaug prieš 10 tūkstančių metų (ne taip jau seniai) atsirado Juodosios jūros pakrantėse, greičiausiai Kaukazo (senosios Kartvelijos) kaimynystėje.
Jei sakysime, kad vieni „baltaplaukiai-mėlynakiai-ilganosiai“ protėviai ankstyvaisiais akmens amžiais nukeliavo paskui besitraukiančius ledynus į Šiaurę, o kiti pasiliko vietoje ir įsikūrė gruzinų protėvynėje, tai tampa aišku, kodėl tarp lietuvių ir gruzinų nuo pat seniausių atmenamų laikų (čia dar prisiminkime ir mumis bei mūsų pagalba tebetikinčius čečėnus-ičkerus) gyvai jaučiamas giluminis abipusis tarpusavio dvasios šauksmas, meilė, vienybė. Juk nesvarbu, kad mūsų genetiškai bendros genties broliai ir seserys dėl dar neištirtų priežasčių ties Juodąja jūra ir Kaukazo priekalnėmis išsiskyrė tik prieš kokį 10 ar 20 procentų visos dabartinės Žmonijos gyvavimo laiko.
Patys gruzinai, kurių tarpe ryškiai pastebimas kitokio – sakytumėme, armėniško, graikiško ar net čigoniško antropologinio tipo vyravimas, yra nevienalyčiai, kaip ir daugelis pasaulio tautų. Juk ir lietuviai per tuos 10 tūkstančių metų (jei sakysime, kad savo kilmės istoriją pradėtumėme skaičiuoti ne nuo “indoeuropiečių“ pasirodymo prieš 4-5 tūkstančius metų, o nuo mišraus poledynmečio Šiaurės Europos apgyvendinimo) persimaišė su galybe įvairių genetinių ir kultūrinių tipų. Tačiau, kaip dabar teko galutinai ir neabejojamai įsitikinti, vos ne kas trečias gruzinas savo išvaizda yra tikras lietuvis, tiksliau – suvalkietis. O savo ruožtu mažiausiai kas dešimtas ar net kas penktas lietuvis atrodo kaip tikras gruzinas (prisiminkime lietuvį politiką V.Mazuronį). Filme teko rodomų gruzinų veiduose atpažinti ne vieną savo lietuvį kaimyną ar net giminę.
Net pats tą kovo pradžios savaitę su nacionaline gruzinų kultūrine vertybe „Šešėlių Teatru“ ir jo jaunimu Vilniuje viešėjęs Gruzijos režisierius Gela Kandelakis asmeniškai prisipažino, kad jis jaučiasi Lietuvoje kaip savas žmogus savo gimtojoje šalyje, o jam kaip nuoširdus komplimentas ir padėka už nepaprastos reikšmės filmą ir per jį atskleistą atradimą buvo tvirtai pasakyta, jog jis be jokių abejonių iš išvaizdos niekuo nesiskiria nuo tikro lietuvio. Manau, tuo pats įsitikinęs niekas ir neabejos.
Todėl išvados vietoje galime pabrėžti du dabartinių lietuvių (ir ne tik!) intelektualų, politikų, mokslininkų, verslininkų, jaunimo ir apskritai - Lietuvos žmonių, pabirusių po visą Pasaulį - pasaulėžiūrą perlaužiančius dalykus.
Pirma, mes visi (ir mokslo, ir viešosios erdvės atstovai) turime pagaliau liautis tyčiojęsi ir šaipęsi iš tų pavienių lietuvių, baltgudžių, rusų ir kitų tautų mokslininkų bei intelektualų entuziastų, kurie jau bene 30 ar 40 metų niekieno nesuprasti, kritikuojami ir smerkiami savo jėgomis važinėję ir tebevažinėja į Kaukazą, pirmiausiai – Gruziją, ten tirdami iki šiol niekam nesuprastus ir keistai atrodančius senovinius lietuvių (baltų) ir gruzinų (kaukaziečių) ryšius. Apie tai jau yra rašęs ne vienas lietuvių kalbotyros ir etnologijos mokslo autoritetas (pvz., prof. akad. Zigmas Zinkevičius). Nors akivaizdu, kad kalbiniu požiūriu mūsų baltų-indoeuropiečių ir senųjų kartvelų sąsajos yra vargiai dabartiniais mokslo tyrimų metodais atsekamos, tačiau visos Pasaulio tautos esti „sudarytos“ ne vien iš kalbos. Šiuolaikiniam mokslui už gimtąją kalbą yra dar svarbesni nesutampantys senieji antropologiniai-genetiniai ir etnokultūriniai klodai. Lygiai taip pat turėtumėme liautis niekinę ir ruoštis „reabilituoti“ mūsų tautos patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus pastebėtus bei pradėtus lietuvių ir trakų-frygų bei Balkanų giminystės tyrimus (turint omenyje reikiamybę juos iš naujo peranalizuoti ir atsijoti), kuriuos „į miltus sumalė“ ir „nurašė į savartyną“ kaip ne moksliškus tuometinis lietuvių kalbos grandas prof. Kazimieras Būga.
Antra išvada yra pati svarbiausia geopolitiniam Lietuvos, Baltijos valstybių, Naujosios Europos, JAV ir visos NATO mąstysenos perkeitimui. Kadangi visa sovietų ir rusų propaganda varė ir tebevaro visam Pasauliui melą ir šmeižtą, esą gruzinai yra kažkokie „puslaukiniai, nevykusiai norintys civilizuotis kalniečiai ar net kanibalai“, kone primityvus atsilikęs neraštingas viduramžių Azijos užkampis, kurį „civilizuotai“ Rusijai „teisėtai“ priklauso auklėti, kultūrinti ir „globoti“, privalome VIENINGAI visam Pasauliui pareikšti, pakilti į visuotinį informacinį karą prieš Maskvą ir jį BEKOMPROMISIŠKAI LAIMĖTI, kad Gruzija ir visa gruzinų tauta yra lygiai pati tokia senųjų krikščioniškų, europietiškų ir Vakarietiškų tradicijų, mąstymo ir pasulėžiūros brandi Tauta, senoviniai genetiniai lietuvių, Baltijos ir visos Šiaurės Europos (su kuria tiesioginiais geneologiniais ryšiais susiję daugelis Šiaurės Vakarų Europos ir JAV žmonių bei mums svarbių įtakingų tarptautinių veikėjų) giminaičiai, kitaip sakant - tie patys senoviniai lietuviai, pabaltiečiai ir skandinavai, tik tai (kitaip nei mes) Žmonijos priešaušryje, prieš daug tūkstančių metų, susimaišę su kaimyniniais pietiniais Artimųjų Rytų (pvz., dabartinių turkų ir pan.) genetiniais tipais, ir likę kalnuotame bei palankių klimatinių sąlygų Kaukaze kaip vienas iš seniausių Žmonijos civilizacinių lopšių.
Šis gelmių jausmas, kuris dešimtmečius sakė, o dabar dar ir pasitvirtino bent pirminiais moksliniais faktais, kad Gruzija-Kartvelija ir visi gruzinai iš tikrųjų yra tie patys MES, senoviniai lietuviai (baltai, šiauriečiai), ir MŪSŲ – dabartinės lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės bei Sąjungininkų (NATO) - tęsinys, ir nulėmė, kad 2008 metų krauju (kaip ir savo Sausio 13-ąją) pakvipusį rugpjūtį mes visi, kas kuo begalėdami, iš visų jėgų ir kraštutinėmis pastangomis sustabdėme ir apgynėme nuo laukinių barbarų-galvažudžių, prisidengusių niekuo su jų „kultūra“ ir mąstysena nesusijusiu pavadinimu „Rusija“, antplūdžio savo gimtąją prosenovinę tautos ir žemės dalį (kaip dabar netikėtai sužinojome, sudarančios 0,047 nuošimčių viso Pasaulio) ir pasirašėme su savo seniausiaisiais broliais ir seserimis gruzinais bei atgimusia mums sava Gruzijos Valstybe amžiną Sąjungos ir tarpusavio pagalbos sutartį.
Jai patvirtinti per mitingus, palaikančius Gruzijos laisvę lietuviai patriotai išmoko šūkį - Sa-Kartvelo gaumardžios! (Tegyvuoja Gruzija!)
Šis neprailgęs, nustebinęs ir giliai susimąstyti paakinęs filmas pateikė keletą netikėtų, bet akivaizdžių atradimų Lietuvos intelektualams bei apskritai, lietuvių tautinei-kultūrinei pasaulėžiūrai.
Visa dokumentinio filmo eiga parodyta per režisieriaus kelionę ieškant, susitinkant ir atviraširdiškai bendraujant su atokios, beveik visiškai be jaunosios kartos likusios, tačiau gyvybingos ir daugiaamžę gruzinų gyvenimo filosofiją išlaikiusios kalnų gyvenvietės žmonėmis. Tarp buitinio, ūkinio ir asmeninio rodomų savo tautiečių gyvenimo vaizdų bei smagių ar nutęsiamų pašnekesių vis įsiterpdavo subtilaus ir sveiko gruzinų humoro bei pamokomos išminties vaisiai.
Režisierius neskubėdamas, ramiai, tiesiai mūsų lietuviškus stereotipus apie „karštus ir ūmius kalniečius“ laužydamas ir atverdamas tikrąją, sakytumei, kone šiaurietiškai išdidžią, gruzinų dvasią, parodė ir kalnų bei lygumų gamtos ramybę, ir kiek aprūdijusių, tačiau mums šiltų prisiminimų apie savo laikų kaimą keliančių geležinių tvorų supamų namų individualumą, ir sirpstančiais vynuogynais besirūpinančius lietaus merkiamus ūkininkus, ir žvyruotus kalnų keliukus, kuriais rieda senesnių laikų automobiliai, ir tuo pačių lietuviams įprastu žiemos sniegu dengiamą gruodą. Bet svarbiausiai buvo bene pirmą kartą, kaip ir daugeliui į kino salę atėjusių jaunųjų lietuvių žiūrovų, gyvenime patirti gruzinų vidinį pasaulį ir dar iki šiol išlikusios jų civilizacijos ypatumą.
Galima buvo pastebėti, kad nepaisant ir filmuotų žmonių, ir paties režisieriaus apgailestavimų, kad padėtis Gruzijoje esanti „skaudi ir tragiška“ (daugybė jaunimo palikę ne tik gimtuosius kaimus, bet ir iš viso - emigravę iš šalies), visas filmas parodė tą gyvąją tautą ir jos dvasią, kuri iš mūsų tėvų ir senelių prisiminimų dar buvusi išlikusi ir alsuojanti Lietuvoje apie 1960-uosius metus. Nors mūsų senimas dar spėjo viską atverti ir perduoti naujai kartai per 1988-1989-ųjų Atgimimą, deja, jie jau išmirę ir mes tegalime apie daug ką tik pasiskaityti ar sužinoti iš archyvinių įrašų. Tuo tarpu 50-ia metų ilgiau šiuo atžvilgiu išsilaikiusi Gruzija – bent šiuo filmu – gali būti mums pavyzdys ir savotiškas vadovėlis, ką mes, lietuviai, esame turėję ir ką dar bent iš dalies tebegalime išlaikyti ar atkurti.
Žinoma, kalbama apie dvasinius ir moralinius dalykus. Visiems žinomas gruzinų vaišingumas, kurį pamatėme kiek su humoru per filmo peržiūrą, buvo būdingas ir nesenų laikų lietuviams. Ne vienas filme kalbintas gruzinas pasipasakojo ir apie savo šeimos ir artimųjų sunkų, nuo stalininės priespaudos ir nepriteklių nukentėjusį gyvenimą. Tačiau daug ryžtingiau, griežčiau ir labiau tikint parodytos gruzinų dorovinės, gyvenimo prasmės ir tautinio sugyvenimo nuostatos. Jos primena mūsų patriotiškai ir doroviškai katalikiškai auklėtos prieškario kartos, su kurios senoliais dar daugeliui mūsų yra tekę bendrauti, tvirtą laikyseną.
Filmo autorius nuosekliai parodė ir Gruzijoje iki šiol išlikusias krikščioniškas Kalėdų ir jų tautinės gruziniškos dermės giesmių, kaimynų lankymo, o taip pat ir laidotuvių raudų tradicijas, kurios Lietuvoje beveik tokios pačios buvusios ne tik XIX-XX amžių sandūroje, kaip liudija tyrinėtojų užrašyta gausi etnografinė medžiaga, bet dar gerokai ir po karo, kai kur išlikusios kone iki mūsų laikų.
Pabaigai liko paminėti patį įdomiausią, labiausiai intriguojantį ir netikėtai pribloškiantį lietuvio filmo žiūrovo atradimą. Didžiumai dabartinės jaunosios lietuvių kartos niekad nebuvus ir nemačius tikrosios Gruzijos ir jos žmonių, tik girdėjus įsisenėjusius pašiepiančius gruzinus svetimšalių (dažniausiai sovietinių rusų) stereotipus, iki šiolei tebekartojamus žiniasklaidoje, apstulbino faktas, kad kone trečdalis (jei ne daugiau) visų filme parodytų etninių gruzinų savo senovine pailgo veido forma ir didžiulėmis (tiksliau, ilgomis) nosimis, ir neretas apyšviesių plaukų ir melsvų ar pilkšvų akių, beveik tiksliai atkartoja nuo akmens amžiaus laikų archeologų Lietuvoje žinomą senųjų baltų (taigi – lietuvių) antropologinį tipą, kuris, mokslininkų tyrimais, kartais pasitaiko dabartinėje Suvalkijoje.
Ne vienas etninę kilmę studijuojantis ir ja besidomintis mokslininkas žino, kad senąją baltų protautę (santykinai taip pavadinus) tikrai sieja seniausios kilmės ir bendrumo ryšiai su senoviškiausiais antropologiniais ir genetiniais tipais Kaukaze. Pavyzdžiui, maždaug prieš pusantrų metų amerikiečių genetikai, tiriantys senąsias Pasaulio žmonijos rasių ir tipų migracijas nuo dabartinio žmogaus atsiradimo prieš 50-70 tūkstančių metų Afrikoje, internete (taip pat ir lietuviškuose tinklalapiuose) plačiai paskelbė ištyrę, kad Šiaurės europiečiams – taigi seniesiems baltams, ugrofinams ir germanams, o taip pat slaviakalbiams jų palikuonims, – gyvenantiems nuo dabartinės Baltarusijos ir Lietuvos iki Suomijos, Karelijos ir Švedijos, būdingas niekur kitur Pasaulyje neaptinkamas „baltų plaukų ir mėlynų akių“ genas, kuris kaip „genetinė anomalija“ maždaug prieš 10 tūkstančių metų (ne taip jau seniai) atsirado Juodosios jūros pakrantėse, greičiausiai Kaukazo (senosios Kartvelijos) kaimynystėje.
Jei sakysime, kad vieni „baltaplaukiai-mėlynakiai-ilganosiai“ protėviai ankstyvaisiais akmens amžiais nukeliavo paskui besitraukiančius ledynus į Šiaurę, o kiti pasiliko vietoje ir įsikūrė gruzinų protėvynėje, tai tampa aišku, kodėl tarp lietuvių ir gruzinų nuo pat seniausių atmenamų laikų (čia dar prisiminkime ir mumis bei mūsų pagalba tebetikinčius čečėnus-ičkerus) gyvai jaučiamas giluminis abipusis tarpusavio dvasios šauksmas, meilė, vienybė. Juk nesvarbu, kad mūsų genetiškai bendros genties broliai ir seserys dėl dar neištirtų priežasčių ties Juodąja jūra ir Kaukazo priekalnėmis išsiskyrė tik prieš kokį 10 ar 20 procentų visos dabartinės Žmonijos gyvavimo laiko.
Patys gruzinai, kurių tarpe ryškiai pastebimas kitokio – sakytumėme, armėniško, graikiško ar net čigoniško antropologinio tipo vyravimas, yra nevienalyčiai, kaip ir daugelis pasaulio tautų. Juk ir lietuviai per tuos 10 tūkstančių metų (jei sakysime, kad savo kilmės istoriją pradėtumėme skaičiuoti ne nuo “indoeuropiečių“ pasirodymo prieš 4-5 tūkstančius metų, o nuo mišraus poledynmečio Šiaurės Europos apgyvendinimo) persimaišė su galybe įvairių genetinių ir kultūrinių tipų. Tačiau, kaip dabar teko galutinai ir neabejojamai įsitikinti, vos ne kas trečias gruzinas savo išvaizda yra tikras lietuvis, tiksliau – suvalkietis. O savo ruožtu mažiausiai kas dešimtas ar net kas penktas lietuvis atrodo kaip tikras gruzinas (prisiminkime lietuvį politiką V.Mazuronį). Filme teko rodomų gruzinų veiduose atpažinti ne vieną savo lietuvį kaimyną ar net giminę.
Net pats tą kovo pradžios savaitę su nacionaline gruzinų kultūrine vertybe „Šešėlių Teatru“ ir jo jaunimu Vilniuje viešėjęs Gruzijos režisierius Gela Kandelakis asmeniškai prisipažino, kad jis jaučiasi Lietuvoje kaip savas žmogus savo gimtojoje šalyje, o jam kaip nuoširdus komplimentas ir padėka už nepaprastos reikšmės filmą ir per jį atskleistą atradimą buvo tvirtai pasakyta, jog jis be jokių abejonių iš išvaizdos niekuo nesiskiria nuo tikro lietuvio. Manau, tuo pats įsitikinęs niekas ir neabejos.
Todėl išvados vietoje galime pabrėžti du dabartinių lietuvių (ir ne tik!) intelektualų, politikų, mokslininkų, verslininkų, jaunimo ir apskritai - Lietuvos žmonių, pabirusių po visą Pasaulį - pasaulėžiūrą perlaužiančius dalykus.
Pirma, mes visi (ir mokslo, ir viešosios erdvės atstovai) turime pagaliau liautis tyčiojęsi ir šaipęsi iš tų pavienių lietuvių, baltgudžių, rusų ir kitų tautų mokslininkų bei intelektualų entuziastų, kurie jau bene 30 ar 40 metų niekieno nesuprasti, kritikuojami ir smerkiami savo jėgomis važinėję ir tebevažinėja į Kaukazą, pirmiausiai – Gruziją, ten tirdami iki šiol niekam nesuprastus ir keistai atrodančius senovinius lietuvių (baltų) ir gruzinų (kaukaziečių) ryšius. Apie tai jau yra rašęs ne vienas lietuvių kalbotyros ir etnologijos mokslo autoritetas (pvz., prof. akad. Zigmas Zinkevičius). Nors akivaizdu, kad kalbiniu požiūriu mūsų baltų-indoeuropiečių ir senųjų kartvelų sąsajos yra vargiai dabartiniais mokslo tyrimų metodais atsekamos, tačiau visos Pasaulio tautos esti „sudarytos“ ne vien iš kalbos. Šiuolaikiniam mokslui už gimtąją kalbą yra dar svarbesni nesutampantys senieji antropologiniai-genetiniai ir etnokultūriniai klodai. Lygiai taip pat turėtumėme liautis niekinę ir ruoštis „reabilituoti“ mūsų tautos patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus pastebėtus bei pradėtus lietuvių ir trakų-frygų bei Balkanų giminystės tyrimus (turint omenyje reikiamybę juos iš naujo peranalizuoti ir atsijoti), kuriuos „į miltus sumalė“ ir „nurašė į savartyną“ kaip ne moksliškus tuometinis lietuvių kalbos grandas prof. Kazimieras Būga.
Antra išvada yra pati svarbiausia geopolitiniam Lietuvos, Baltijos valstybių, Naujosios Europos, JAV ir visos NATO mąstysenos perkeitimui. Kadangi visa sovietų ir rusų propaganda varė ir tebevaro visam Pasauliui melą ir šmeižtą, esą gruzinai yra kažkokie „puslaukiniai, nevykusiai norintys civilizuotis kalniečiai ar net kanibalai“, kone primityvus atsilikęs neraštingas viduramžių Azijos užkampis, kurį „civilizuotai“ Rusijai „teisėtai“ priklauso auklėti, kultūrinti ir „globoti“, privalome VIENINGAI visam Pasauliui pareikšti, pakilti į visuotinį informacinį karą prieš Maskvą ir jį BEKOMPROMISIŠKAI LAIMĖTI, kad Gruzija ir visa gruzinų tauta yra lygiai pati tokia senųjų krikščioniškų, europietiškų ir Vakarietiškų tradicijų, mąstymo ir pasulėžiūros brandi Tauta, senoviniai genetiniai lietuvių, Baltijos ir visos Šiaurės Europos (su kuria tiesioginiais geneologiniais ryšiais susiję daugelis Šiaurės Vakarų Europos ir JAV žmonių bei mums svarbių įtakingų tarptautinių veikėjų) giminaičiai, kitaip sakant - tie patys senoviniai lietuviai, pabaltiečiai ir skandinavai, tik tai (kitaip nei mes) Žmonijos priešaušryje, prieš daug tūkstančių metų, susimaišę su kaimyniniais pietiniais Artimųjų Rytų (pvz., dabartinių turkų ir pan.) genetiniais tipais, ir likę kalnuotame bei palankių klimatinių sąlygų Kaukaze kaip vienas iš seniausių Žmonijos civilizacinių lopšių.
Šis gelmių jausmas, kuris dešimtmečius sakė, o dabar dar ir pasitvirtino bent pirminiais moksliniais faktais, kad Gruzija-Kartvelija ir visi gruzinai iš tikrųjų yra tie patys MES, senoviniai lietuviai (baltai, šiauriečiai), ir MŪSŲ – dabartinės lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės bei Sąjungininkų (NATO) - tęsinys, ir nulėmė, kad 2008 metų krauju (kaip ir savo Sausio 13-ąją) pakvipusį rugpjūtį mes visi, kas kuo begalėdami, iš visų jėgų ir kraštutinėmis pastangomis sustabdėme ir apgynėme nuo laukinių barbarų-galvažudžių, prisidengusių niekuo su jų „kultūra“ ir mąstysena nesusijusiu pavadinimu „Rusija“, antplūdžio savo gimtąją prosenovinę tautos ir žemės dalį (kaip dabar netikėtai sužinojome, sudarančios 0,047 nuošimčių viso Pasaulio) ir pasirašėme su savo seniausiaisiais broliais ir seserimis gruzinais bei atgimusia mums sava Gruzijos Valstybe amžiną Sąjungos ir tarpusavio pagalbos sutartį.
Jai patvirtinti per mitingus, palaikančius Gruzijos laisvę lietuviai patriotai išmoko šūkį - Sa-Kartvelo gaumardžios! (Tegyvuoja Gruzija!)
P.S. Po filmo peržiūros šiaurietiška ramiai ir šaltai, kai tikras lietuvis ar švedas, beveik nerodydamas jokių emocijų, filmo režisierius lietuvių jaunimo ir studentijos perpildyta „Skalvijos“ kino salei trumpai tepasakė, kad paskutiniuose, visą filmą apibendrinančiuose, prieš dvejis metus padarytuose kadruose nufilmuotų džiugiai Kalėdų eisenoje šventusių gruzinų prie Cchinvalio kaimų ir namų nebėra, nes juos užgrobusi ir nušlavusi rusų armija jų vietoje dabar baigia tiesti kovinių lėktuvų, nukreiptų prieš Nepriklausomą Gruziją, pakilimo taką.
