Vasario 16 d. 17.30 „Skalvijos“ kino teatre įvyks amerikiečių sukurto dokumentinio filmo „Raudonasis teroras gintaro krante“ premjera. Bus parodytas tik vienas filmo seansas.
Filmo režisierius – Ken Gumbert, prodiuseris ir scenarijaus autorius David O‘Rourke. Tai amerikiečių filmas apie Lietuvos pokarį – tremtis, rezistenciją, dvasines ir fizines lietuvių tautos kančias.
JAV kūrėjai, panaudodami gausias unikalias „karo po karo“ laikų nuotraukas ir kalbindami amžininkus, sugebėjo tikroviškai atskleisti lietuvių tautos kovos su okupantu dramatizmą, tiksliai pajusti to meto gyvenimo pulsą.
Filme liudija: V. Adamkus, V. Landsbergis, buvę partizanai, tremtiniai, disidentai Juozas Jakavonis, Jonas Abukauskas, Antanas Kazakevičius, B. Gajauskas, A. Terleckas,  N. Sadūnaitė, J. Sasnauskas ir kt.

Tėvas David O‘Rourke apie dokumentinio filmo „Raudonasis teroras gintaro krante“ gimimą.
–Jūs – kunigas, vienuolis dominikonas, gyvenote toli nuo Lietuvos – Kalifornijoje. Lietuvoje   neturite giminių, iki atvykdamas į čia neturėjote nė pažįstamų. Gal galėtumėte papasakoti, kaip kilo idėja atvykti į Lietuvą ir galiausiai prodiusuoti dokumentinio filmo apie Lietuvos pokarį atsiradimą?
–1999  m. – 2000 m. įsitraukiau į Bažnyčios Lietuvoje atkūrimo projektą. Kadangi esu dominikonas, Vilniuje buvau apsistojęs dominikonų vienuolyne (esantis greta Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios – J.T.), vaikščiojau Lukiškių aikšte. Žinojau, kad kažkur šalia yra buvęs KGB kalėjimas. Stumtelėjau rudas duris – jos buvo atidarytos. Įėjau, pamačiau žemyn vedančius laiptus, jais nusileidęs supratau, kad patekau į buvusį KGB kalėjimą. Buvo ankstus rytas, žmonių nesimatė, tad kelias valandas praleidau vienas apžiūrinėdamas. Tai buvo tikrai šiurpi patirtis. Didžiausią įspūdį paliko kelios nuotraukos jaunuolių, kurie atrodė kaip herojai, jie priminė mano jaunus bičiulius Amerikoje. Pasidarė nejauku. Esu gavęs gana gerą išsilavinimą, domiuosi istorija ir apstulbau supratęs: „Kaip atsitiko, kad nieko nežinau apie tai, kas įvyko šioje šalyje?“ Numanau, kad amerikiečiai iš viso iki SSRS sugriuvimo nežinojo apie jūsų šalies egzistavimą. Man tapo akivaizdu, kad privalau amerikiečiams papasakoti. Lietuvos pokario istoriją Tokia buvo pradžia.
–Kaip atsitiko, kad atvykote būtent į Lietuvą, o ne, pavyzdžiui, misijoms į Afriką?
– Afrikos šalys – didelės, o Baltijos valstybės – mažos, jų gyventojai intelektualūs. Man sukako 65 m., išėjau į pensiją ir norėjau nuveikti ką nors kitką negu dariau visą gyvenimą (dėstė šeimos terapiją – J.T.). Į mūsų vienuolyną buvo atėjęs dominikonų vyresnybės laiškas apie savanorių dominikonų misijoms paiešką. Buvo siūlomas tipiškas misionieriaus darbas, kuris man netiko. Iš Romos dominikonų vyresnybės buvo gautas prašymas padėti Baltijos valstybių „Caritui“. Buvau prašomas užimti Talino universiteto kapeliono pareigas Taline. Apsispręsti padėjo lietuvis.
Vilniuje gyvenantį dominikonų priorą tėvą Joną Grigaitį pažinojau „neakivaizdžiai“, nes jis JAV dėstė mano dukterėčiai, ji buvo puikios nuomonės apie jį. Jis man tarė: „Pamiršk Estiją, ten – 3000 katalikų ir keturi kunigai. Padėtis ten geresnė nei bet kur pasaulyj, o Lietuvoje yra daug katalikų, mums reikia atnaujinti Lietuvos Bažnyčią.“ Todėl apsisprendžiau atvykti į Vilnių – dominikonų centrą Baltijos valstybėms.
Taigi būdamas profesionalus šeimos konsultantas, 2001 m. Vilniuje pradėjau darbuotis Šeimos centre ir Vilniaus universitete skaityti paskaitas apie šeimos terapiją.
Tačiau tai, ką atsitiktinai atradau buvusiame KGB kalėjime tapo dėmesio centru, tema, pareikalavusia daug laiko.
Iš pradžių galvojau parengti nedidelį albumą su nuotraukų komentarais, tačiau mano bičiulis, taip pat dominikonas Ken Gumbert – dėstytojas, filmų kūrėjas, už dokumentinį filmą apie 1948 m. Čekiją „Gelbstinti malonė“ („Saving Grace")  apdovanotas Gabrieliaus prizu (2005 m.) griežtai paprieštaravo: „Tai – sudėtinga istorija ir apie ją turime sukurti dokumentinį filmą.“ Tą ir padarėme.
Pradžioje nežinojome, kad jau sukurtas puikus filmas „Karas po karo“, ketinome apie labai panašų siužetą, stilių, bet priėjome išvados, kad turime pokario istoriją papasakoti kiek kitaip. Anglų kalboje yra skirtumas tarp žodžio „istorija“ – history ir „pasakojimas“ – story ir mus labiau domino papasakoti amerikiečiams Lietuvos žmonių istorijas. Nuo istorijos apie partizanus mes perėjome prie pasakojimo apie gyvenimą sovietinio teroro metais, apie tautos išlikimą, teroras buvo strateginė sovietinės autoritarinės sistemos dalis.
–Bendraujant su jumis filmo kūrimo metu, man susidarė įspūdis, kad nors jūs atvykote iš tolimos šalies, gerai supratote, pajautėte esmę to, kas Lietuvoje vyko po II pasaulinio karo. Kaip jums tai pavyko?
–Ko gera todėl, kad daugelį metų mano, kaip kunigo, darbas, gyvenimas buvo visada susijusi su žmogaus teisėmis. Kalbėjau, rašiau apie tai, kad žmonės yra svarbesni negu institucijos, kad teorija, kuri atima iš žmonių prigimtines teises, turi būti pakeista. Esu airis, visuomet širdyje buvau kovotojas, maištininkas. Man visuomet rūpėjo istorija ir pagarba kiekvieno žmogaus teisėms.
–Filmuojant jūs turėjote progą susitikti su daug įdomių žmonių – buvusiais tremtiniais, partizanais, disidentais, Respublikos Prezidentu ir kt. Ką šis bendravimas jums davė, ką atradote?
–Žmonių stiprų suvokimą: „Jie neturėjo teisės taip su mumis elgtis. Mes turėjome teises, o jie jas iš mūsų atėmė.“ Juk vieni būtų galėję pasakyti: „Mes su tuo susitaikėme, nes reikėjo gyventi.“ Kiti: „Ne, jokio susitaikymo ar prisitaikymo, nes visa tai neteisinga!“ Visi mūsų apklaustieji pašnekovai turėjo labai stiprų žmogiškosios savigarbos jausmą. Mūsų pašnekovai buvo ryškios asmenybės. Nežinau, kaip mums kilo mintis pakalbinti ir buvusių partizanų žmonas. Jos, priešingai savo vyrams, partizanams, kalbėjo apie išlikimą, apie tai, ką reiškė gyventi be vyro, kuris kalėjime, kaip reikėjo išauginti vaikus. Jūsų tėtis Vladas Terleckas vaizdžiai papasakojo apie pokario gyvenimą kaime viešpatavusią baimės atmosferą, žmonių beviltiškumą, žmonių suvarymu į kolchozus, žemės, arklių, kito turto atėmimu padarytą psichologinę traumą, pusbadžiavimą ir kt. Tai išgirsti buvo labai naudinga, įdomu. Iš istorikų nieko panašaus neišgirsi, jie aprašo vien istorinius faktus, operuoja skaičiais, jo liudijimas padėjo suprasti, ką žmonėms reiškė, kai atimama viskas, ką jie buvo sukūrę sunkiu darbu, liedami prakaitą ir būti prievarta suvarytiems į kolūkius, kurie „prarijo“ asmenybes, žmonių gyvenimus ir nieko nedavė.
–Pamenu, kaip jums atvykus pas buvusį partizaną, jis nusišypsojo ir jums tarė: „Mes laukėme jūsų seniai ačiū, Dievui, kad atvykote po 60 metų!“ Ar jūs nepatyrėte savotiško kaltės jausmo, kad Amerika, Vakarai mus išdavė?
–Ne tiek kaltę, kiek pyktį, kad amerikiečiai žadėjo ir žada dabar nuolat padėti tautoms, žmonėms, bet to nedaro. Mes pažadėjome padėti Baltijos valstybėms, Čekijai, Vengrijai, mes nuolatos kalbame apie demokratiją Irake. Kai pirmą kartą JAV armija įsiveržė į Iraką, buvo pažadėta finansiškai paremti kurdus, bet to nepadarėme. Pasitraukėme iš Vietnamo, palikdami žmones vienus. Turime siaubingą istoriją – drąsiname žmones saldžiais pažadais, o po to nieko nedarome. Gėda.
–O kodėl jūs, amerikiečiai, nesikeičiate?
–Todėl, kad esame savanaudžiai, manome, kad esame ypatingi.
–Kuris pašnekesių su filmo herojais buvo labiausiai sukrečiantis ir kodėl?
–Sunkus klausimas, nes visi pasakojimai – jaudinantys. Galbūt išskirčiau vieno iš partizanų žmonos liudijimą apie tai, kaip okupantai atėmė iš jų šeimos viską, išplėšė net duris ir langus, viską, kad nebūtų jokio įrodymo, kad šie žmonės iš viso egzistavo. Irenos Špakauskienės pasakojimą apie jos skausmingą išsikyrimą su tėčiu, kuris įgrūstas į traukinio vagoną dėl nelaimėlių gausybės negalėjo prieiti prie lango ir atsisveikinti su dukra, tik per kitus pro langą perdavė vestuvinį žiedą, ištardamas: „Kad turėtumėte už ką nusipirkti duonos“. Tai pasakodama ji pravirko... Sukrėtė ir tai, kaip jos mama į paklausimą, kodėl vežate prie Laptevų jūros, kam tiek pastangų, kodėl mūsų nenužudote vietoje, išgirdo atsakymą: „Mums nereikia jūsų mirties, mums reikia jūsų kančios.“ Tai siaubinga, net sunku patikėti. Tai buvo labai jaudinančios patirties akimirkos. Pastaraisiais metais perskaičiau anglų kalba nemažai knygų apie gulagus, žmonių gyvenimus prie bolševikų. Šios knygos labai jaudinančios, o išgirsti jūsų žmonių liudijimai padėjo geriau suprasti, kas rašoma knygose.
–Ar ši patirtis neprivertė Jūsų kitaip žiūrėti į žmogų, gal labiau juo nusiviliate? Gal dabar mažiau pasitikite žmogumi, turite jam mažiau simpatijų?
–Tai verčia mane pasitikėti žmonėmis, kurie sako: „Dievas mums padės.“ O kaip su milijonais nužudytų žmonių, kur Dievas buvo tuomet?
–Per nacių okupaciją žydai priekaištavo Dievui, kad jis juos apleido. Iš daugelio lietuvių teko girdėti greičiau priešingus liudijimus: mažai tikintys tapo giliai tikinčiais, pasitikėjo ir tikėjo Dievu ir tas padėjo išgyventi. Kaip tai paaiškintumėte?
–Nebandau šito paaiškinti. Dievas nevaikšto aplink mus, vienus prisimindamas, kitus pamiršdamas.
–Ar mažiau Dievu pasitikite, išgirdęs visas tas baisiais, kraupias istorijas Lietuvoje?
–Aš nepasitikiu, bet tikiu Dievu. Pasitikėjimą priskirčiau prie žmonių bendravimo bruožų. Nėra ryšio tarp logiško ir nelogiško pasaulio – pasakytų logikai, – konkrečios realybės ir proto, ką jūs manote ir kas iš tiesų vyksta visiškai skiriasi.
–Ko turėtume pasimokyti, kokias išvadas padaryti iš to, kas įvyko Lietuvoje „karo po karo“?
–Kai girdite žmones, kalbančius apie norą padaryti pasaulį tobulą, nepasitikėkite jais, venkite jų. Bet kas, norintis primesti žmonėms teoriją, apie tai, kaip viskas turi būti – pavojingas žmogus.
Vakaruose vieni sumąsto idėjas, kiti jas įgyvendina. Jeigu tiems patiems leidžiate įgyvendinti idėjas, atsiranda tironija. Arabų kraštuose ideologai ir jų įgyvendintojai – tie patys asmenys. Užtat vyrauja tironija. Vakarų demokratijoje mes atskiriame teoretikus nuo tų, kurie priima sprendimus. Tą turite daryti, jei norite išlikti.
–Vienas belgų kunigas, jėzuitas man yra pasakęs: „Jūsų, lietuvių kančios ir kraujo „dėka“ mes, vakariečiai, išlikome gyvi.“ Kaip nekalto avinėlio – Jėzaus kraujas, pralietas tam, kad mes, žmonija, egzistuotume.
–Jėzus mirė už mus ne tam, kad mus pamokytų to nedaryti, bet kad mums nereikėtų to daryti. Jis mirė, kad padarytų galą smurtui. Tik tiek galiu pasakyti: kai žmogus žudo žmogų, tas neduoda nieko gero.
–Grįžtant prie partizanų. Dalis istorikų sako, kad jų mirtys buvo beprasmės...
–Nesutinku.  Jie gyvenimus paaukojo ne beprasmiškai, jie pasiaukojo, nes tikėjo, kad dėl laisvės verta kovoti. Tai, kad tironai trumpam nugalėjo iš tiesų buvo baisu ir ačiū, Dievui, kad pasipriešinimo dvasia išliko. Partizanų auka davė vaisių.
–Ką amerikiečiai ir lietuvių jaunoji karta gali pasimokyti iš jūsų su K. Gumbert filmo?
–Nežinau.  Mes nufilmavome savo gyvenimo istorijas pasakojančius žmones, tos istorijos labai tikroviškos, jaudinančios ir humanizuojančios. Galiu tik pasakyti, kad filmo kūrimo procesas buvo toks liūdinantis, kartais keliantis depresiją, bet kartu ir perteikiantis, pakylėjantis žmogaus orumo dvasią. Klausydamas daugybę kančių patyrusius žmones supratau, kad filmu prisidėsiu prie „blogio imperijos“ esmės atskleidimo.
–Kaip manote, ar šis filmas padės amerikiečiams tapti geresniais?
–Viliuosi, kad taip. Viliuosi, kad padės suprasti, jog jų pačių imperializmas ne taip jau labai skiriasi nuo sovietinio, iš tiesų nuo rusų imperializmo. Didžiųjų valstybių valios mažesnėms valstybėms primetimas yra toks destruktyvus... Amerika pasaulį skirsto rasiniu pagrindu, naciai tai darė remdamiesi etniniu pagrindu, sovietai rėmėsi socialinėmis klasėmis. Bet visa tai – dirbtinės priežastys, o esmė – pasaulio dalybos.
Supratau vieną svarbų dalyką – Hitleris ir naciai nebuvo labai kūrybingi, neturėjo lakios vaizduotės. Leninas ir Stalinas anksčiau sugalvojo bei sukūrė ištisą naikinimo sistemą, o Hitleris tik nukopijavo ją, pritaikydamas vokišką pedantiškumą. Visų baisumų meistras – Stalinas.
Viliuosi, kad filmas mačiusius paveiks. Deja, Amerikos visuomenės prioritetas yra linksminimasis, o šis filmas toli gražu nėra skirtas linksminti, todėl daugeliui bus neįdomus, nevertas dėmesio.
–Ką Amerikoje gali sudominti šis filmas?
–Visų pirma, Amerikos lietuvius, taip pat  mąstantys, kovojančius už žmogaus teises, už žmogiškąjį orumą.
–Kas jums finansiškai padėjote kurti filmą?
–Iš esmės niekas, finansavau pats. Panaudojau atlyginimą, kalėdines dovanas, gautus pinigus už parduotas knygas, už rekolekcijas. Prisidėjo broliai, seserys, Amerikos lietuviai. Aš ir režisierius Ken Gumbert dirbome be atlygio.
–Ar jūs nesijautėte kaip mūsų partizanai – vienui vienas? Ar neapimdavo neviltis, kad kuriate apie lietuvius, o iš jų pagalbos nesulaukiate?
–Pradžioje jaučiausi vienišas, kol Ypatingojo archyvo, Genocido muziejaus tarnautojai galiausiai suprato, kad imuosi rimtai dirbti. Tada tapo paslaugūs ir draugiški. Genocido centre tyrinėti archyvus pradėjau 2002 m., bet tik apie 2005 m. jie pradėjo pasitikėti manimi. Ypač vertinu jūsų ir Genocido muziejaus darbuotojo Daliaus Žygelio pagalbą surasti pašnekovus, ieškant filmuotos  ir archyvinės medžiagos.
–Jūs atlikote labai svarbų, gerą, reikalingą darbą. Kaip dabar jaučiatės?
–Jaučiuosi, kad laiką, energiją, pinigus išleidau ne veltui. Esu laimingas, kad šį darbą padariau iki galo, prasmingai praleidau laiką.
–Per paskutinę Oskarų įteikimo ceremoniją prizas už geriausią filmą buvo įteiktas ne lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmui „Katynė“ – apie rusų 1940 m. nužudytus apie 22 000 lenkų karininkus, bet austrų filmui apie nacių laikmetį. Didelės įžvalgos nereikia suvokti, kad niekas nenori erzinti Rusijos...
–JAV nacių nusikaltimai gerai žinomi, tačiau apie Katynės tragediją mažai kas yra girdėjęs. Šiandien dar daug žmonių tiki, kad sovietų sistema nebuvo blogis, o jei ką blogo ir padarė,  bolševikų intencijos buvo geros. Sovietinė propaganda buvo puiki, todėl dar ir šiandien ja tikima. Tik po truputį pradedama suvokti, kokia pasibaisėtina buvo ta sistema. Tas faktas, kad sovietai suskirstė žmoniją į dvi socialines klases, turtingesnieji buvo laikomi antrarūšiais nėra gerai žinoma. Nacių nusikaltėliai buvo pagauti ir nuteisti, o sovietų nusikaltėliai žmoniškumui nenuteisti. Nužudyta apie 50 mln. žmonių, bet nėra nei už tai atsakingų, nei nubaustų. Tai norėčiau padėti tautiečiams suprasti.
–Ką norėtumėte palinkėti šiuolaikinei Lietuvos visuomenei, jaunimui?
–Kad jie gerai pažintų savo krašto istoriją, kad žinotų, kas įvyko, to nepamirštų, neignoruotų, netaptų Vakarų pramogų adoruotojais.
–Kodėl jaunimui svarbu žinoti savo šalies istoriją?
–Žudynėms nėra senaties termino. Be to, svarbu suvokti dabarties problemų ištakas. Sovietinė sistema atėmė iš žmonių iniciatyvą būti atsakingais už savo gyvenimą. Norintys gyventi kaip asmenybė, turi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Mano galva, supratau vieną esminių sovietiniame režimo principų: niekas nebūdavo baudžiamas už iniciatyvos stoką ir nieko neveikimą, problemų turėjo tie, kurie kažką veikė, darė be valdžios leidimo. Tokia sistema – žudanti ir Rytų Europos žmonėms sunku prisiimti atsakomybę, rodyti iniciatyvą, būti kūrybingais, būti lyderiais, o ne sekėjais, taigi rizikuoti.
–Dėkoju jums už pokalbį.