Garbė. Sąžinė. Gailestingumas. Ar šios vertybės dar aktualios mūsų bendraamžiams? Ar mes tikrai žinome, kas vyksta šių dienų mokyklose? Ar kasdienes bendramokslių patyčias stebime šaltai ir pasyviai, ar vis tik kovojame už žmogiškumą? Ar mūsų tėvai bent nutuokia, ką išgyvename, būdami „mokslo įstaigoje“? Kokius veiksmus lemia nuolatinis psichologinis ar fizinis smurtas, pajuokos, šaipymasis, pažeminimas, įžeidinėjimai? Kokią reikšmę įgyja žmonių „neutralumas“, moralinis abejingumas? 

Šie klausimai nedavė ramybės režisieriui Ilmar Raag bei jauniesiems estų aktoriams, kurie 2007 metais kartu parašė scenarijų filmui „Klasė“. Juostai sukurti I. Raag turėjo nedidelį 120 000 JAV dolerių biudžetą, tad filmavimo darbus reikėjo atlikti vos per 12 dienų. Kaip bebūtų, jaunieji aktoriai pasiruošė labai rimtai, siekdami kuo nuoširdžiau perteikti žiaurią nūdienos mokyklos realybę. „Patys maloniausi prisiminimai susiję su jų vaidyba. Filmuojant vieną sceną man teko pasitraukti šalin, nes akyse prisikaupė ašarų. Net pats nustebau!“ – prisimena režisierius. Išties, smulkių klaidelių – kaip teigia I. Raag, dėl skubėjimo – neišvengta, tačiau tai nė kiek negadina bendro kinematografinio įspūdžio. „Klasė“ buvo įvertinta keliais apdovanojimais tarptautiniuose Karlovy Vary bei Varšuvos kino festivaliuose. Filmas lygintinas su tokiais nepriklausomo kino šedevrais, kaip Guy Ferland‘o „Bang Bang You‘re Dead“ (2002) bei jaunimo numylėtinio Gus Van Sant‘o „Elephant“ (2003).

Nuostabu, kad „Skalvijos“ kino centras „Klasę“ pasirinko mėnesio filmu, pradėsiančiu naujuosius metus. Tikiu, kad ne tik ekonominė krizė, tačiau ir šis filmas 2009 metais paskatins žmones pamąstyti apie primirštas, bet visgi esmines gyvenimo vertybes.

Tikrais faktais paremta istorija įtraukia į neįtikėtinai įtemptą pasakojimą, kuris, be abejo, sujaudins jaunosios kartos žiūrovus. „Senajai“ kartai tai puiki galimybė pamatyti skausmingai žiaurią šių dienų mokyklos realybę.

...Vienos iš prestižinių Estijos gimnazijų klasėje susiformavo hierarchija: lyderis Andersas, jo „pagalbininkai“ bei atstumtasis Josepas. Iš pastarojo negailestingai tyčiojamasi ir šaipomasi. Kartą po krepšinio treniruotės jį išrengia ir įmeta į merginų rūbinę. Tai papiktina vieną klasės mergaičių Tėją. Savo vaikiną Kasparą – vieną iš „kietuolių“ – ji pavadina „nenormaliu“. Šis incidentas stipriai paveikia Kasparą. Jis išleidžia Josepą pro duris – apgina atstumtąjį. Prasideda nuožmi kova, nors jėgos nelygios – fiziškai stipresnis Andersas su visa gauja bejausmių budelių prieš gležną, silpną Josepą bei jo pusėn stojusį Kasparą. 

Situacija sudėtinga: Kasparas yra priverstas rinktis, su kuo likti. Nemalonus incidentas vaikinui atskleidžia gyvenimo neteisybę, žmonių tarpusavio santykių iškrypimo mastą bei absoliučią vertybinę degradaciją. Kasparas atsisako ramaus gyvenimo būdo, draugų. Jaunuolis pradeda abejoti nusistovėjusia hierarchine tvarka ir nebepaklūsta Andersui. Pastarajam šis incidentas - puiki galimybė sustiprinti ir įtvirtinti savo autoritetą. Likusi klasės dalis tampa Anderso paskelbto karo, jo žiaurumo ir prievartos bendrininkais. Prisitaikėliškumas, gąsdinantis mokinių abejingumas ir klaidingai suprantamas susitapatinimas su kolektyvu – vieni svarbiausių filmo leitmotyvų. 

Tėja taip pat atsiduria nepavydėtinoje situacijoje, kai reikia rinktis - tarp vaikino ir draugų, tarp sąžinės ir emocinės rezignacijos. Galų gale ji nutraukia draugystę su Kasparu. Šis lieka visiškai vienišas. Jis susidraugauja su Josepu. Vaikinų bendrumą atskleidžia retkarčiais pasirodančios šypsenos, kurių filme beveik nematyti...

Natūralistiškas ir provokuojantis estų filmas pasižymi universalumu – veikiausiai kiekvienas moksleivis yra buvęs vienoje ar kitoje barikadų pusėje, išgyvenęs panašius jausmus. „Klasės“ tema itin aktuali Lietuvai, kur vis netyla kalbos apie smurtą ir patyčias mokyklose, ieškoma įvairiausių prevencinių problemos sprendimo būdų. „Klasė“ – itin savalaikis filmas, nes dauguma tėvų net neįsivaizduoja, kas dabar vyksta mokyklose. Jis turėtų būti rodomas mokyklose, edukaciniuose centruose ir kt., nes priverčia mokinius permąstyti savo vertybes ar net pakeisti požiūrį į moksleivijai svarbius dalykus. 

Tiesą sakant, „Klasę“ jau rodžiau nemažam būriui draugų, pažįstamų, suaugusiųjų. Nė vienas iš žiūrėjusių neliko abejingas – nesvarbu, ar gyrė filmą, ar kritikavo. Juosta palietė kiekvieną. Daugelį tiesiog sukrėtė. Bendraamžiai prisiminė gausybę panašių patyčių atvejų savo mokyklose, po peržiūrų mokiniai aršiai ginčydavosi dėl sukrečiančios filmo pabaigos, kiti paprasčiausiai negalėjo atsigauti ir nepratarė nė žodžio kokias dešimt minučių. Mano tėvus filmas inspiravo pradėti diskusiją patyčių tema Vilniaus „Versmės“ mokykloje, kur mokėsi viena iš mano sesių (11 m.). Prie jos mokykloje priekabiaudavo ir žemindavo net šeši berniukai. Tėvai, „Klasėje“ stebėję visišką suaugusiųjų nesupratimą apie tai, kas vyksta atžalų mokyklose, nusprendė veikti ryžtingai ir suorganizavo net kelis susirinkimus su „skriaudikais“ ir jų tėvais. Tai davė vaisių – sesei išėjus į kitą mokyklą, ją pasiekė ilgi ir nuoširdūs „skriaudikų“ laiškai su atsiprašymais.

...Kasparas įsitraukia kovon ir nebegali iš jos pasitraukti, nes Josepo gynimas jam tampa garbės ir principo reikalu. Bendraklasiai įžūlėja ir agresyvėja, kasdien muša ir kankina atstumtuosius, o mokyklos direktorė, mokytojai ir artimieji kaltę verčia patiems Kasparui ir Josepui arba stengiasi apskritai nieko nematyti. Visuotinis spaudimas, įtampa, baimingas ateities laukimas ir sunkūs kasdieniai išgyvenimai vis labiau slegia Kasparą. Vieną dieną jis lyg tarp kitko užsimena Josepui apie galimybę viską išspręsti paprastai ir susidoroti su ribą peržengusiais skriaudikais...

„Klasė“ vertinga ir meniniu požiūriu. Puikus operatoriaus Kristjano - Jaako Nuudi darbas: dažni stambūs planai suintensyvina prievartos kupiną atmosferą ir atskleidžia giliausius veikėjų jausmus. Tylos akimirkomis žiūrovai yra priversti išgyventi emocinę pagrindinių herojų naštą. Apskritai filmo kūrėjams labai svarbu įtraukti žiūrovus, paversti juos filmo dalyviais: kiekvienoje scenoje – nesvarbu, kur ji vyktų ir ką rodytų, namuose, lauke ar pamokoje, žiūrovai viską mato „iš centro“, t.y., tampa įvykio dalyviais, o ne stebėtojais. Klubinė muzika tiksliai perteikia jaunimo kultūros ypatumus, o pabaigoje skambanti melodinga daina suteikia filmui tragizmo. Kaip jau minėjau, puikiai vaidina jaunieji Estijos aktoriai, ypač pagrindinių herojų vaidmenis atliekantys Vallo Kirs (Kasparas) ir Part Uusberg (Josepas). 

Sunku numatyti, kokią įtaką filmas padarys Lietuvos žiūrovams. Viena vertus, jis turi teigiamos didaktinės ar net gydomosios galios ir potencialiai galėtų būti naudingesnis už galybę prevencinių programų/akcijų/metodologijų, taikomų mokyklose. Antra vertus, žiūrovams juosta gali pasirodyti pernelyg kraupi bei „sunki“, kai kurie liks nepatenkinti „perspausta“ kūrinio pabaiga. Tokiu atveju filmas sukels atstūmimo reakciją. Galiausiai, nuošalyje paliekant ryškų socialinės kritikos pėdsaką, „Klasė“ neabejotinai paliks gilų kinematografinį įspūdį tiek kino gurmanams, tiek gero europinio kino mėgėjams. Ačiū estams.