„Nenusimink, Virginijau!“
Rež. Viktoras Starošas
(Lietuva, 1962, liet. k., subt., 21 min.)
Filmas apie Naująją Akmenę laikytinas vienu pirmųjų lietuviškų bandymų vaduotis iš ligtolinės sovietinės dokumentikos stereotipų. Nors filme aiškiai juntamas „socialistinės gerovės“ statybų „liudijimas“, ryškėja ir laisvesnė režisūra: užkadrinis balsas palaipsniui dekanonizuojamas pasakojimo galią suteikiant pagrindiniam filmo veikėjui – mažajam Virginijui. (V)
„Senis ir žemė“
Rež. Robertas Verba
(Lietuva, 1965, liet. k., angl. subt., 20 min.)
Pirmasis žymaus lietuvių kino dokumentininko Roberto Verbos sukurtas filmas ženklina lietuvių poetinio dokumentinio kino pradžią. Savo filmo herojumi pasirinkęs kaimo šviesuolį Anuprą Trimonį, R. Verba palengva kuria su gimtąja žeme susijusio senolio portretą, kartu į ekraną sugrąžindamas patriarchališką lietuviško kaimo pasaulėjautą. (V)
„Laikas eina per miestą“
Rež. Almantas Grikevičius
(Lietuva, 1966, liet. k., angl. subt., 20 min.)
Tai bene vienintelis lietuvių dokumentinis filmas, kurio pagrindiniu veikėju tampa Vilnius. Almanto Grikevičiaus pasirinkta vaizdų ir garsų sintezė leidžia laikui eiti per miestą, sustingti, atsigręžti į praeitį ir vėl sugrįžti į dabartį. Simbolinių asociacijų ir montažo kuriamos metaforos atskleidžia svarbiausius Lietuvos istorijos valstybingumo tarpsnius bei tapatumo, grįsto istoriniu valstybingumu, ilgesį. (V)
„Atspindžiai“
Rež. Henrikas Šablevičius
(Lietuva, 1968, liet. k., angl. subt., 15 min.)
Siurrealistinis etiudas be aiškaus naratyvo, drąsios formos, neįprastas tuomečio lietuvių kino kontekste, todėl iš karto uždraustas ir beveik dviem dešimtmečiams padėtas į stalčių. Sąlygiškose „Atspindžių“ erdvėse atgaivindamas grafiko Stasio Krasausko darbus, režisierius vaizdais kuria pasakojimą apie žmogaus (galbūt ir sistemos) dvilypumą, savęs paieškas ir išsilaisvinimą, gyvenimą su praeitimi ir ne visuomet egzistuojančią galimybę rinktis. (V)
„Kelionė ūkų lankomis“
Rež. Henrikas Šablevičius
(Lietuva, 1973, liet. k., angl. subt., 10 min.)
Šis Henriko Šablevičiaus filmas pratęsia lietuvių poetinės dokumentikos tradiciją. Filmo epicentre – nostalgiška kelionė į dar nepamirštą, artimą ir pažįstamą pasaulį senojo geležinkelio „siauruku“. Fone skambant „siauruko“ prižiūrėtojo Povilo pasakojimui, kamera klaidžioja po simbolišką, archetipinę, visai lietuvių kino poetikai būdingą erdvę. (V)
Bilietus galite isigyti
http://www.tiketa.lt/kinas