1911-ieji. Vokiečių kompozitorius Gustavas fon Ašenbachas po sunkių fizinių ir vidinių išgyvenimų nusprendžia jėgas atgauti Venecijoje. Laiveliu plaukdamas į Lido salą, menininkas mėgaujasi vandens platybėmis ir švytinčiais salų bokštais. Apsistojęs viešbutyje, Gustavas iškart pastebi gražią užsieniečių šeimyną. Berniukas Tadzio išsiskiria tobulu grožiu. Tai grožis, kurį, atrodytų, įmanoma pamatyti, pajusti tik mene. Žiūrėdamas, stebėdamas Tadzio, vyras išgyvena džiaugsmą ir laimės pojūtį. Nors jie bendrauja tik žvilgsniais, to Gustavui pakanka. Net saloje plintanti maro epidemija negąsdina, kai prieš akis tobulas grožis. Tai Thomo Manno apysakos „Mirtis Venecijoje“ ekranizacija. Pagrindinio filmo herojaus prototipas – kompozitorius Gustavas Mahleris, kurio simfoninė muzika emociškai papildo daugumą šio filmo scenų.
Aš pats esu kilęs iš Manno, Prousto, Mahlerio epochos. Gimiau 1906 metais. Tai buvo tas pats pasaulis – meno, literatūros, muzikos. Greičiausiai manyje gyvi jo vaizdai, prisiminimai, tam tikra nesąmoninga atmintis, kuri padeda atkurti tos epochos atmosferą. LUCHINO VISCONTI
Labai norisi, kad mačiusieji filmą jį dar prisimintų, o nemačiusieji – bent įsivaizduotų trapią jo materiją. Bet pirmiausia jį, žinoma, reikia žiūrėti – galbūt dar ir dar, kaip klausomasi muzikos. SAULIUS MACAITIS. 100 ŽYMIŲJŲ PASAULIO FILMŲ. (N-13)
https://www.youtube.com/watch?v=X4N8B1ggYc4
Bilietus galite įsigyti
http://www.tiketa.lt/kinas