Profesorius Isakas Borgas važiuoja į universitetą, kuriame jam bus iškilmingai suteiktas Garbės daktaro laipsnis. Automobiliu jį veža Borgo marti Mariana, kuri gaili uošvio, bet kartu ir neapkenčia. Nors jų kelionė trunka tik vieną dieną, atrodo, kad jie važiuoja visą amžinybę.
„…bene genialiausias ir, mano manymu, originalus I. Bergmano atradimas – susieti viename kadre skirtingus laiko klodus, parodyti, kaip laisvai į senuosius, anų laikų žmonių šurmulio kupinus namus įeina dabartinis Isakas, kaip – tegul dramatiškai – senukas kalbasi su pirmąja savo meile Sara, išsaugojusia jaunystės grožį ir tyrumą. Laiko tarsi nėra, yra tik mūsų įsivaizdavimas. (…)
Supaprastinant galima sakyti, kad „Žemuogių pievelė“ – savotiškas kino disputas apie gyvenimo prasmę. Kažkuris tyrinėtojas šia proga prisiminė S. Kierkegardo mintį apie dvejopą žmogaus saviapgaulę: jaunystėje – tai vilties apgaulė, senatvėje – prisiminimų apgaulė. Seniesiems atrodo, kad būtent jaunystėje jie buvo laimingi kaip niekada vėliau; jaunimas, atvirkščiai, nori skubiau pasinerti į suaugusiųjų gyvenimą, žadantį dažniausiai taip pat apgaulingą viltį. Šie motyvai „Žemuogių pievelėje“ analizuojami įvairiapusiškai, vis dėlto paliekant nors iliuzinę, bet šviesą.“ (Saulius Macaitis, „100 žymiųjų pasaulio filmų“) (N-13)
Bilietus galite įsigyti
http://www.tiketa.lt/kinas